
Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
Nuo realybės nepasislėpsi – į mūsų namus ir sielas žengia ruduo, tamsa ir šaltis. Ilgam ir nespalvotam sezonui. Kurį laiką dar stengiamės to nepastebėti, bet į sielą įsivagia nerimas, dureles į mūsų vidų suranda tamsa. Nors jau turime patirties – taip jau buvo pernai, taip esti kasmet…
Pakaks šiai dienai… Nepersistenk, bičiuli, negalima mums pervargti – svarbiausias darbas ilgas; mums nevalia laimėti mirksnį, o prarasti dieną, eik pailsėti, kad rytoj nubustum kupinas jėgų ir sveiko ryžto, nebesuvaldomos aistros lošėjų genami lai plėšos tie, kurie dar neatrado, ką šioj žemėj veikti: šiandien, apsisvaiginę užnuodytu sėkmės vynu, jie stengias už visus labiausiai, o ryt į visa tai numos ranka;
Aš nepadedu savo žmonai tvarkytis namuose. Nepadedu gaminti maistą, nepadedu plauti indus. Aš nepadedu savo žmonai auginti vaikus. Nepadedu skalbti rūbus. Aš ne pagalbininkas šiuose namuose.
Sūnau, būk atsakingas – už save, už savo veiksmus ir savo poelgius. Klysk, mokykis, bet judėk toliau. Negailėk savęs, padėk žmonėms. Būk stiprios valios ir nieko nebijok. Būk didžiu žmogumi – ir siela, ir širdimi.
Ten, kur daug pykčio, yra stiprus skausmas.
Ten, kur daug svarstymų, yra užšaldyti jausmai.
Ten, kur uždėta abejingumo kaukė, yra daug nusivylimo.
Balzakas – prancūzų literatūros klasikas, pažinęs moteris. Gražios ir nepriklausomos moterys, kurioms per 30, buvo tikroji jo aistra, o kūryba nuolatos sukosi apie vyro ir moters santykius. Taigi, ką jis apie tai sakė?
Sukūrė Dievas Žemę, apgyvendino… Pavargo ir atsigulė miegoti. Pabudo, pasirąžė, pažvelgė į savo triūso vaisius ir suprato, kad kažkas vyksta ne taip, – jis nesusitvarko. Ir pasikvietė Dievas Katę…
1. Šilumą sukuria ne saulė, bet Tavo širdis.
2. Rudens vakarai gražūs, bet Jie taps ypatingi – jeigu Tu rasi vietos kitiems.
3. Greitai nebus tiek daug saulės, bet lapų spalvos Tau kalbės ne prasčiau nei ji.
4. Išmok užkloti kitų nerimą, kaip lapai rudeninę žolę.
5. Ašaros gali būti ne tik liūdesio, bet ir lietaus, nebijok jų.
Savo asmeninėje vienatvėje jūs galite susisiekti su pačiais giliausiais egzistenciniais gyvenimo, visatos ir visko, kas yra aplink, klausimais. Kas tu be savo gyvenimo istorijos? Ką tai reiškia, kai tu be pakuotės?