Įkvėpti žolės aromatą. Sugerti šilumą ir saulę. Nerti į vėsų upės vandenį. Gulėti žolėje. Apkabinti dangų. Ir mylėti. Tai mano liepa…
Ak, birželis!
Prisiminimai, kaip šiltas vėjas glosto odą ir kaip ją bučiuoja saulė.
Vėjas, susipainiojęs medžių lapijoje; lietus, kuris džiugina.
Stebuklingas nupjautos žolės kvapas ir krūvelė braškių lėkštėje.
Prisilietimas prie svajonės
Ką jaučia kolekcininkas, kuris ilgai ieškojo vienintelio pašto ženklo, trūkstamo kolekcijai? Laimę? Vargu. Jaudulį, jaudinantį virpulį. Jis bijo kvėpuoti, išgyvena tarsi karą. Niekas, išskyrus jį, negalės suprasti to jausmo.
Priėmimas
Gali skambėti neįtikinamai, bet pats greičiausias būdas įžengti į naują, geresnę situaciją yra susitaikyti ir priimti tą, kurioje esate dabar. Nuoširdžiai ieškodami teigiamų dalykų tose aplinkybėse, kuriose esate dabar, jūs atsikratysite pasipriešinimo tiems pokyčiams, kurie jūsų laukia. Jei be perstojo piktinatės ir skundžiatės nepalankia dabarties situacija, jūs skleidžiate virpesius, kurie atitinka jūsų neigiamas nuostatas ir pritraukiate panašias aplinkybes, atitinkančias tuos virpesius – taigi jūs sukatės užburtame rate.Skaityti toliau„Priėmimas“
Odė miškui
Gamta mane sutinka su džiaugsmu, atvira ir galinga, draugiškai kviesdama pasibūti.
Manęs čia niekas nevertina, nenužvelgia, nesmerkia.
Man nereikia čia nuo nieko slėptis. Nenešioju čia kaukės, neturiu čia vardo…
Avilio mirtis
Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Dėkojimas
Būk dėkingas. Už kiekvieną brangų įkvėpimą. Už vandenį, kurį geri, už maistą, kurį valgai. Už dosniąją žemę, kuri aprūpina daug kuo. Už nepažįstamojo gerumą, už netikėtas kiekvienos dienos dovanas.
Ką nuveikti gegužę
Surasti auksinę pienių jūrą.
Stebėti paukščių nuotaiką.
Patekti į pirmąją audrą.
Nupinti vainiką.
Gegužė
Per vieną naktį apsirengė medžiai. Gegužė tarsi iškvėpė ryškią naują žalumą. Pribėgsi prie lango – jau ne švelni aureolė, o iki horizonto ištemptos palapinės, atsiradusios, tarsi mostelėjus kažkieno burtų lazdele.
Motinoms
Tad neklauskime laiko – kodėl
metų kelias kasnakt vis trumpėja.
Mes užaugom, tik likom vaikais,
nes esi mums šventa laimės fėja.