Vieną kartą

Vieną kartą tu nustoji blaškytis ir kam nors ką nors įrodinėti, su šypsena žvelgi į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, neskubi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimus ir ką nors teisti ar gelbėti, nustoji atsiliepti į skambučius žmonių, kurie seniai nežavi ir nedomina, daugiau žiūri į dangų, nei į tai, kas kuo užsiėmęs ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas įkvepia nepriklausomai nuo aplinkybių, neatsiprašinėji, nesiaiškini, nesiginčiji, neeikvoji laiko tam, kas neįdomu ir laikina, ir atrandi neįtikėtiną ramybę bei daugybę dalykų, kurių nepastebėjai anksčiau, besivaikydamas noro tilpti į kažkieno įsivaizdavimus ir atitikti kažkieno lūkesčius.

Skaityti toliau„Vieną kartą“

Klouno išmintis

Pasaulio pripažintas menininkas, unikalios mimų kultūros puoselėtojas, vienas geriausių pasaulio klounų, nuolat sproginėjantis nuo idėjų, – taip apie jį atsiliepia kritikai.

„Protingieji perkreipė pasaulį, jie jį pastatė tokį sudėtingą, kad jis tapo kreivas, neteisingas, neįkvepiantis, neišprotėjęs“, – sako jis.

Skaityti toliau„Klouno išmintis“

Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Tai vienos šeimos istorija. Apie jų geresnio gyvenimo paieškas Aliaskoje. Istorija pasakojama trylikametės Lenės akimis keliais etapais:

I dalis, kai Lenei trylika metų (1974 metai) ir ji su tėvais išvyksta gyventi į Aliaską.

II dalis, kai Lenei septyniolika (1978 metai) – jos įsimylėjimo bei tėvo smurtavimo prieš mamą suvokimo laikas.

Skaityti toliau„Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską““

Taip buvo

Dabar – tai praeities pasaulis, bet taip buvo, nors ir senokai… Turbūt kažkam tai istorija, kažkam – jaunystė, kažkam prisiminimai, o kažkam, kam mažiau šešiasdešimties, tikriausiai visai nesuprantama…

Skaityti toliau„Taip buvo“

Rudeniški etiudai

Lietus prisiminė, kad jis rudeninis ir įsivaizdavo save karaliumi! Išmėgindamas savo paletę ėmė siausti lapų alėjose, tikrindamas savo meistriškumą pralėkė stogais, ir oriai sugurguliavo baloms jo didenybės – lietaus teises.

Užtat kaip ryškiai plykstelėjo skėčiai, – teka spalvota upe, puošdami lietaus karalystę ir kartais žvilgčiodami į debesėlius, jo maitintojus. Bet… kaip sakoma, sostas tuščias nebūna, gerai būtų nors vakarop paguldyti jo didenybę, nes juk pabėgs nakčiai ir jūra jam iki kelių. Karalystė nurengta, nuauta, tik likusi lapija tyliai žvilgčioja į savo karalių, svajodama išdžiūti nors nuo vieno užsukusio saulės spindulio, deja.. Visi spinduliai sulekia į vaivorykštę ir ten tupi, laukdami saulės, kad blykstelėję basomis pėdutėmis, pabėgtų į savo saulėtąją karalystę, kur taip jauku ir šilta.

Skaityti toliau„Rudeniški etiudai“

Tiktai ruduo…

Iš esmės niekas nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, išsiverdi kavos, tingiai raukaisi prie savo pusryčių… Tiktai kiekvieną dieną už lango vis tamsiau. O vieną kartą, suskambėjus žadintuvui, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

   Ruduo panašus į savotišką ligą: pradžioje tu mėgaujiesi spalvų kaita, rankomis gaudai krintančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nesuvokiamą liūdesį ir tave apima ramus švelnumas mylimiems ir artimiems, tarsi rytoj, su paskutiniu ant asfalto nukritusiu lapu, išnyks ir jie.

Skaityti toliau„Tiktai ruduo…“

Spalis – jis toks

Spalis tave žadina lapų kritimu. Dar tebesapnuodamas girdi, kaip krinta lapai. Ir paskui visą dieną nori sulaikyti tą auksinę šviesą, tą ypatingą tylą. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Skaityti toliau„Spalis – jis toks“