Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma.
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio,
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.

Tavo mėlynos upės sustingusios tyso smėlynuose –
kaip ilgi kalavijai rūdija ant žemės širdies;
į apakusius ežerus krenta pajuodę žvaigždynai,
ir į tavo miškus numylėtus šaltos nebūties

tuštuma. Tavo knygose pasakų saulė užgeso,
ir už atdaro lango sudužo ant kelio akmens
nebaigta svajoti svajone. Tiktai vystančios vasaros
vakaro vėju kvepėjo tavo rankų atšalę delnai.
– – – – – – – – – – – – – –
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų:-
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų…
(Henrikas Nagys)

PPS autorius: Adriana Ciobanu.

 

Prisegtukas: Lakes.pps

Parašykite komentarą