Gėlė ir kalnas

Gėlė ir kalnas

Aš čia stoviu jau milijonus metų, pats nežinau kiek. Aš stoviu, aš matau, kaip dienas keičia žvaigždėtos naktys, žiemas pavasariai, o šiuos vasaros, matau kaip auga ir miršta medžiai, viskas kinta tik ne aš. Aš vienas ir vienišas.
Aš tik buvau vienišas, nes vieną dieną, nežinau kurią, tik žinau, kad tada į upę virto sniegas mano viršūnėje, mano šlaite, pilkam, stačiam ir vienišam šlaite, mažame kauburėlyje suneštų žemių, o gal vėjo nuardytų ir suneštų mano dulkių plotelyje, pasirodė mažas, neįtikėtinai mažas, žalias, neįtikėtinai žalias daigelis.
Daigelis turėjo dar mažesnius du nepasakomai žalius lapelius. Jis buvo toks mažas ir toks gležnas, kad linkdavo ir drebėdavo nuo menkiausio vėjo gūsio, o atėjus aušrai daigelis suspindėdavo nepaprastu grožiu, kai ryte išvysdavau ant jo kabančios rasos lašeliuose atsispindinčią saulę…

Teksto autorius: Giedrius Č.
PPS autorius: INGA (ingusia).

 

Prisegtukas: gele ir kalnas.pps

Leave a Reply