Apie saulėlydžius

Apie saulėlydžius

saulėlydis„Yra tokių žmonių, kurių visas gyvenimas – tai liūdesys. Bet ne liūdnas, tik švelniai graudus, apgaubtas nepaaiškinamu liūdesiu. Jie – saulėlydžių žmonės. Turintys gilias sielas ir atviras pasauliui širdis.

Vakarais, kai didžioji dauguma įsitaiso prie dirbtinės televizoriaus ekrano šviesos, pakeitusios židinio ugnį, jie išeina į saulėlydį. Pasitraukia į tylą, į ramybę, į savo gilumą. Stebėti saulėlydžių jiems nėra tik žiūrėti į vieną tašką – šie žmonės jaučia saulėlydžius, juos išgyvena, per juos susilieja su Visuma. O kai žmogus moka įsižiūrėti į saulėlydį, jis ir į savo artimą, į kiekvieną šalia esantį pradeda žvelgti kaip į saulę.

Ir jūs kada nors buvote sutikę tokių žmonių. Jų žvilgsnis dažnai būna nukreiptas į tolį, o veidas atrodo be galo liūdnas.

Tai reiškia, kad tuo metu jie yra susitelkę į save. Nereikia jų linksminti ar juokinti, nereikia klausinėti: „Kodėl tu šiandien toks liūdnas?“ Jie laimingi savo ilgesiu, nors šiuolaikiniams pigaus džiaugsmo žmonėms tai kartais pasirodo keista ir nesuprantama.

Nuo seno saulėlydžiai siejami su egzistencijos ribomis, nykimu, dingimu. Ir, be abejo, su liūdesiu. „Žinai… kai tau labai liūdna, gera žiūrėti į saulėlydžius…“ – kartą prasitarė Mažasis princas. Bet žmonės bijo liūdėti ir neleidžia to daryti kitiems. Gal todėl, kad nemoka? O gal tiesiog nepažįsta liūdesio? Šviesaus, tyro ir džiaugsmingo. Ir nežino, kad verkti – gražu. Kad kartais taip gera tiesiog patylėti.

Saulėlydis – tai pabaiga. Žmonės, išgyvenę pabaigas, ima vertinti būtį ČIA ir DABAR. Jie gali pravirkti iš laimės be jokios paaiškinamos priežasties. Saulėlydžių žmonės nekuria planų dešimčiai metų ir nesigaili to, kas buvo kadaise. Jie gyvena esamuoju laiku ir kiekvieną vakarą išgyvena paskutinį jų gyvenime saulėlydį. Tokie žmonės nesikrauna lobių žemėje, vienintelis jų turtas – giedras vasaros dangus, pirmieji žibučių žiedai ir jūros didybė. Kai suvoki trapumą, daug kas atrodo kitaip ir visi pasaulio turtai nublanksta prieš mažus kasdienybės stebuklus.

„Nežiūrėk taip ilgai į saulėlydį. Kai užaugsi, tau sunku bus gyventi“, – sako tėvas sūnui R. Granausko novelėje „Saulėlydžio senis“. Bet kad ir kaip būtų sunku, saulėlydžių žmonės niekada nepasikeis, nes jų sielos nemoka elgtis kitaip, prieš savo prigimtį. Negali nežiūrėti į saulėlydžius. Negali neliūdėti. Jiems reikia gilumos. O gilus liūdesys visada geriau už paviršutinišką džiaugsmą.

(Dovilė Šileikytė „Saulėlydžių žmonės“)

 

Muzika: E.Cortazar „Two Candles For Two Hearts“

PPS autorius: Adriana Nastase (funnysite.org)

Prisegtukas: saulelydziai.pps

0 Comments

  1. Ačiū, Rudenine, už saulėlydžius. Puikus siuntinukas: ir gražios nuotraukos ir subtili muzika… Ir tekstas labai gerai parinktas. Mėgstu ir aš saulėlydžius – ir žiūrėti į juos, ir fotografuoti. Ačiū, iki, Zita

  2. Ačiū už gerus žodžius. Jei patiko, reiškia yra ir jumyse to šviesaus liūdesio, ir jums kartais reikia ramybės, tylos, gilumos… Turbūt esame iš tos pačios „saulėlydžių žmonių“ genties… Būkim.

Leave a Reply