Aš viską suprantu: ir gerą žinią,
Ir skaudų ilgesį rudens laukų,
Kai, drumzlinam rūke save pažinęs,
Nematomą šešėlį sutinku
Ir klausinėju, ir geidžiu atleisti
Jam nesamas kaltes, save smerkiu,
Galvodamas, kad aš galiu nuteisti
Bejėgį mūsų laiką už akių.
Ir noriu jo žingsnius išgirsti, tylą,
Kuria jisai kaip angelas pavirs,
Tiktai niūrus papievių rūkas kyla
Ir akyse gamtovaizdis pasvirs
Į saulės laidą, o ruduo, apakęs
Žiedais, nesužinos, ar aš esu.
Į rūką svyrančios beržyno šakos
Mane palieka vieną tarp visų.
(Mykolas Karčiauskas „Melancholija”)
Muzika: Melancolie
PPS autorius: Roger
Prisegtukas: UNE BALLADE MELANCOLIQUE.pps