Senų senovėje ant vieno kalno, kurį pasak legendos supylė milžinas, susirinkdavo raganos. Jos šokdavo ir linksmindavosi kasnakt, kol užgiedodavo gaidžiai. Vieną Joninių naktį jos taip įsismagino, kad nebeišgirdo net kaip pragydo gaidžiai. Kai patekėjo saulė, jos baisiausiai išsigando, pagriebė savo šatras ir nuskrido. Tik viena ragana nerado savo šatros. Ji vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko ir pavadino tą kalną Šatrijos vardu. (iš padavimų apie Šatriją)
Muzika: E.Cortazar
PPS autorius: rudeninė
Prisegtukas: Satrijos_kalnas.pps