***

***

Jau niekas tavęs taip karštai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ir kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta!

Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių.
Kieksyk, kaip žvaigždė sidabrinė,
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!
(Iš V. Dautarto knygos „Vėjai")