Dar vieną atmintį aš tau rašau
Todėl, kad nieko kito neprašau,
Kad praeini pro šalį, nesustoji,
Apie mane visai nepagalvoji.

Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo,
Negriuvo niekas, niekas nepražuvo,
Nerašėme laiškų ir jų neplėšėm –
Ir likom nei draugai nei priešai.
(M. Martinaitis, Atmintys, LXIII)