Argi negalima,
Kad meilė būtų lyg gyvenimas ištisas,
Lyg kovoje skambantis metalas?
Tada mylėtum žmogus visas,
Kiek tik galima,
Be pradžios ir be galo.

O dabar ta meilė ateina
Kartu su pavasariu, kartu su gėlėm,
Ir tada pradedi, žmogus, tokią dainą,
Kuri tave visą iščiulpia perdėm.

Nuskamba daina. Nubyra sodai gelstantys.
Ir lieki su širdim palūžusia,
Į sielvartą visas panertas…
Rodos, susigrąžintum tą pavasario salyklą salstantį,
O paskui vėl antrą sykį pasigertum.

Bet niekas nebegrįžta.
Ir ruduo kelius gelsvom spalvom nusėja.
O tu – lyg tas šalikelėj prikaltas Kristus –
Vis liūdi, švilpaudamas kartu su vėju.
(Kostas Korsakas)