Taip norisi ištarti žodį,
Kurio širdis virpėjimo pilna.
Taip maudžia, graužia abejonės.
Kad parašytas dar ne tas.
Jausmų lavinos apkabina,
Jos gniuždo, dusina mane.
Skaidrumo, virpesio švelnumo
Nebeišgaunu sielos šviesume.
Ir žodžiai vien kreivi, kuproti,
Neguodžia posmų taurumu.
Vienintelė viltis liepsnoti.
Ir akina, ir smukdo naivumu.
(P. Kulvinskas Iš kn. „Meilės elegijos",1993)