***

***

Į gyvenimo pievą nurudusią,
Nužingsniuotą skersai išilgai,
Krenta dienos kaip lapai rudenį…
Ech, jaunyste, kur pradingai?!

Kad ir liūtys, ir audros praėjo,
Darganotų dienų neviltis,-
Plazda toliuose mėlyno vėjo
Rudeninė skaisti išmintis.

Duoki ranką, kelionės bičiule,-
Dar žingsniuoti greta negana.
Tai gražiai žiemai žolės sugulę,
Tai tvirtai kausto žemę šalna.

Mūsų meilę, kely neišbirusią,-
Tu ir aš… Aš ir tu dar laikai…
Tai prasmingai kelionei išsiruošė
Mūsų atžalos – mūsų vaikai.
(Antanas Žekas)