Gyvenime tiek tykojo pavojų.
Kad nugalėt juos, nepalūžt kartu,
Aš mintyse prašydama kartojau:
– Palaimink, mama, iš aukštų skliautų.

Tuokart palaiminti tu nesuspėjai,
Nors mūsų verksmą gal dar išgirdai?
Tą naktį siautė rūstūs šiaurės vėjai…
Tikiu – dvasia tėvynę suradai.

Kur tu bebūtum, laukiu tavo šventės.
Ją vis prisimenu. Tik kur padėt gėles?
Palaimink, mama. Mokyk kaip gyventi.
Aš vėl prašau, aš taip ilgiuos tavęs.
(Janina Brokevičienė)