Ketverių metu žingsniai nutilo už durų,

Tyliai sėdime suole, rimties paliesti,

Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo:

– Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi.

Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule,

Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes.

Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko,

Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes

Tik svečiais beužklysim, suradę minutę.

Vis toliau ir toliau nuo vaikystės šalies –

Štai todėl šiandien mes truputėlį nuliūdę,

Lik sveika, mano klase pirmoji. Sudie.

 

Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė