Per baltas pasakas
Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę.
Į bažnyčią tvins žmonės – pritvins kaip vandens.
Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras
Pernakt … ir išvargintą žemę padengs.
– Žemė, sąnarius tavo nevalioj ištasė …
Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti,
Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tąsyk,
Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti.
į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias
Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt.
Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios –
Mes galėsim kelt ir panešti dar daug.
Užgimimas atžengia į žemę ir taikos
žmogaus iškamuoto pažaist likimu –
žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką.
Regis didelę laimę parneš į namus.
Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim,
Pakartėlėj , Dievulis ant šieno šypsosis.
O snaigės ! Jūs krisite tyros ir krisit.
Idant būtų skaistybės daugiau ir šviesos.