Vinukai

Vinukai

Vienas kaimo ūkininkas turėjo sūnų, jo vardas buvo Petras. Jis buvo tinginys ir nieko nemokėjo dirbti. Tėvas norėdamas parodyti, kiek daug jis daro bloga, paėmė lentą ir pasakė:
– Žiūrėk, kiekvieną kartą, kai tu padarysi kažką blogą, į lentą aš įkalsiu vinį, o po kiekvieno gero darbo po vieną vinį ištrauksiu. Ši lentą bus tavo širdies veidrodis.
Ir kaip tėvas tarė, taip padarė.
Pirmas dvi savaites jis kiekvieną dieną įkaldavo po dvi vinis ir tiktai retkarčiais po vieną vinį ištraukdavo. Vieną dieną Petras žiūri – visa ta lenta pilna vinių. Jam pasidarė gėda ir jis pradėjo taisytis. Dabar tėvas vis dažniau ištraukdavo vinis, kartais net po keletą kas dieną. Pagaliau atėjo diena, kai tėvas pašaukė sūnų ir sako:
„Žiūrėk, Petrai, aš ištraukiu paskutinę vinį! Tavo širdyje daugia nebeliko nuodėmių. Ko gi tu nesidžiaugi?!“
O Petras stovėjo liūdnas ir pro ašaras prabilo:
„Taip, tėveli, vinys tai ištrauktos, bet lentoje liko padaryta daugybė skylučių.“
Liūdna istorija, ar ne, Petrai, tokios skylutės pasilieka ir širdyje, nors nuodėmės jau būna iš jos išrautos, kaip vinys iš lentos, o tas „išrovimas“ įvyksta per išpažintį. Tos skylutės, arba randai, širdyje – tai polinkis daryti kitas nuodėmes. Gerai pagalvok, vaike, kas meluoja pirmą kartą, tas rausta, gailisi, bet tas, kuris meluoja dešimta kartą, tai jau daro lengvai nerausdamas todėl, kad jis jau turi polinki meluoti. Jo širdyje yra lyg mažos skylutės, pro kurias įsibrauna melas.
– Nejau tos žaizdelės jau niekada niekada daugiau neužgis ir širdis nepasveiks?
– Taip, sūnau, nuodėmių žymės gyja labai lėtai. Reikia labai gailėtis ir padaryti daug gerų darbų.
– Tada jau geriau nenusidėti ir saugoti širdį sveiką, – nusprendė Petras

(Teksto autorius nežinomas)

Leave a Reply