Šios dienos proga keletas eilėraščių mėgstantiems poeziją…

Poezija o gal tai jau ne ji

tu ateini iš ten į kur visi
nueisime ir palieti mūs gelmę
taip švelniai švelniai
taip be galo švelniai
kad net suabejojam ar esi
(D.Kajokas)

***
ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
Nesotus ja, bet atminimuose
Kažkas yra.

Atsimenu: ir akys, kaip rugiagėlės,
Ir ilgamakrė, ir plaukai…
Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,
Kaip alpo akys – alkani vilkai.

Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, –
Kalbėjo ji tik „taip“ ir „ne“.
Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,
O dienos bėgo, kaip sapne.

Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra…
O ji – kad meilės niekur nesutiko ir nežino,
Kokia jinai yra.

Trys metai. Vėl sėdėjau prie klojimo.
Atėjo ji. Kaitra. –
Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra…

Menu: ji daug, ilgai kalbėjo;
Menu, lyg girtas, lyg sapne.
Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo,
Tik nesupratau aš jos, kaip ji kadais manęs…
(Jonas Aistis, Baladės (3), 1927)

***
sugrįšim į bendrąją menę
sudėsim ant kelių rankas
sėdėsime angele mano
kaip du nepažįstami – kas
be mūsų ištvert šitai gali
sudėti ant kelių rankas
šypsotis ir švytinčioj salėj
užpūsti save kaip žvakes
(D.Kajokas. Meditacijos: poezijos rinktinė)

***
jei aš tave sutikčiau
audringą juodą naktį
ir tamsoje nepamatyčiau
nei tavo mielo veido
nei nuostabių akių
nei iš širdies gelmių
išspinduliuoto meilės žvilgsnio
nei iš tų lūpų sudrėkintų
gaivaus kaip rytas saulės šypsnio
jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau
kuri kaip stebuklinga paukštė
švelniu sparnu šilkinėm plunksnom
mane per sapną glamonėjo
vis tiek
širdis džiaugsmu pradėtų plakti
ir aš tave pažinčiau
jog tai tu
ir aš tave pasšaukčiau skambiu kaip muzika balsu
ir pasakyčiau
kad tą audringą juodą naktį
tik dėl tavęs širdis džiaugsmu pradėjo plakti…
(Vincas Mykolaitis Putinas)

0 Comments

Parašykite komentarą