Tarp bičių ir žmonių…

Tarp bičių ir žmonių…

avilys_Agnusyte2010Niekada nepagalvodavau, kad taip gali būti iš tikrųjų: kad žmogui iškeliavus Anapilin, jo bitės taip pat palieka savo gimtąjį avilį. Tačiau pasirodo, kad taip yra! Mirus mūsų senukui kaimynui, kuris daugiau nei penkiasdešimt metų rūpinosi ir prižiūrėjo savo bitukes – jos susispietė į spiečių virš senokai pražydėjusių obelų, padūzgė dar pakibę virš sodo ir… išskrido… Būtent tą dieną, kai jį palaidojo… Gal tai ir sutapimas… Tačiau seni išmintingi žmonės kalbėjo, kad mirus bites prižiūrinčiam žmogui, artimiausias giminaitis turi apeiti avilius, pabelsti į juos ir pašnibždėti, kad nuo šiol jis pasirūpins bitėmis ir medumi. Ir jei jau bitės juo patikės, niekur nebėgs iš savųjų namelių…

Štai tą dieną, iš kaimynų kiemo išdūzgus visam šimtui bitelių prisiminiau savo dar jaunos studenčiokės rašytus žodžius. Matyt pati to nesuvokdama jau tada žinojau, kaip su tomis bitėmis, o gal žmonėmis būna…

Tu išeini į kelią, kur nebuvau dar aš.

Tave apspinta bitės lyg medų, kuriuo

dalinsies su kitais ar su kitu, aš nežinau.

Ir bus saldu. O gal?

Juk kartais ir medus apkarsta.

Bet ne. Tave apspinta bitės, kurios neš

meilę, saldumą, kuris neapkarsta.

 

Myli. Myli. Myli.

Po to pajunti, kad jau laikas.

Po to supranti, kad laimingas…

Po to kitus apspinta bitės…

Leave a Reply