***

***

žvirbliukasIšsiturškęs baloj pavasario lietaus menkutis žvirblis nušokavo tolėliau…

Visa savim pajutau kaip nusipurtęs likusius vandens purslus žvirblis atsigavo. Lyg akyse atgijo…

Na kur, kai tokia kaitra visą dieną svilino?

Aš irgi ieškojau savo atminties užkaborėliuos bent vienos panašios savijautos. Kai pasijunti švarus ir atsigavęs…

Gal kai krikšto metu buvau apipilama šventintu vandeniu ir žegnojama tariant mano vardą?

Gal kai kaime pas močiutę dar tais „ne technikos“ laikais po šieno grėbimo ir krovimo į kupečius įlįsdavome į vėsų Lėvens vandenį?

O gal tuomet, kai pilnaties apšviestą vasaros naktį šokom ežere susikibę už rankų? Ar prisimeni?

Arba kai su vaikais pradėjus lyti, bėgom į žolę basi ir dainavom – strakaliojom – dainavom?..

Pasirodo, kaip ir žvirbliui, žmogui reikia pasijusti švariam, atsigauti, nusiplauti visas jį aplipusias gyvenimo dulkes…

Tik darykim tai kuo dažniau! Juk po lietaus viskas taip nuostabiai švaru, gaivu ir tyra…

0 Comments

Leave a Reply