Pažadėti liepai…

Pažadėti liepai…

pažadėjau liepai Agnusyte 2011 fotoLiepai pažadėjau medų, o jinai kvatojos saldžiai iš manęs…

Jai aš prižadėjau lietų, o ji ėmė ir pradėjo į mano sudiržusią sielą lyti septyniais lietaus broliais…

Liepai dainavau ir skaičiau garsiai nesuvokiamai audringą ir nepakartojamą romaną, bet ji išvartė knygos lapus vėjais…

Sutikau plepėt su ja lig ryto, bet ir čia suklydau – ji aptaškė mane jūros smėliu…

Uogomis žavėjau ją, bet liepužė man mojavo prūdo meldais…

-Ko gi dar? Ką dar nuveikti liepą?!

-Būk gera, – jausmingai tarė liepa. – Pagyvenk nors liepą tarsi būtum užkerėta…

 

Kerėkim ir pabūkim užkerėtos, mielosios!!! Nors liepą!

0 Comments

  1. Man liepos mėnesis – ramybė.
    Visi jausmai atostogauja.
    Jau praeity gegužio aistros,
    O dar toli rudens klampynė,
    Ir, rodos, žemėj nieko naujo.
    Oi, netikėk! Kai saulė triūsia visą dieną,
    Net niūrūs pašaliai nušvitę.
    Giliausiam patvorio brūzgyne
    Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.
    Nuo dulkių vyšnią ir avietę
    Nuplaus griaustinis su lietum.
    O jei dienovidį išalksi,
    Tu sausą, kietą duonos plutą
    Patepki kvepiančiu medum.
    Štai vakarai ugnim žioruoja,
    Ir saulė glosto pilką kalvą.
    Pasilypėk į tą kalnelį
    Ir vasaros nakties ramybei
    Nulenki galvą.
       (Vincas Mykolaitis Putinas)

Leave a Reply