„Lengva mylėti gyvenimą, kai jis pasisuka Tau gerąja puse, kada virš galvos dangaus mėlynė, o aplink – geros draugų šypsenos. Bet, jeigu likimo smūgiai seka vienas paskui kitą, jei gyvenimas tarsi numatė tavimi išmatuoti žmogaus kantrybės ribas, kur surasti dvasisos stiprybę, kad netaptum piktu, neužsisklęstum savo vienatvėje. Ar dažnai apie tai mąstai?
Negalima leisti, kad fizinė ar dvasinė kančia taptų pykčiu, įniršiu. Tai neatneša palengvėjimo nei pačiam, nei šalia gyvenantiems žmonėms. Žmogus turi ieškoti jėgų savyje. Ir jeigu tik jis jas suranda savyje, tuomet ir aplinkiniai gali jam padėti. Žmonės myli stiprius ir, kaip bebūtų keista, padeda būtent stipriesiems. Galbūt todėl, kad akivaizdus grįžtamasis ryšys.
Stipriajam pakanka postūmio ir, žiūrėk, jis jau įveikė savo negalią. Silpnąjį galima visą gyvenimą ramstyti, o jis taip ir liks silpnu. Toks yra gyvenimas. Dauguma senatvėje tampa dar ir smulkmeniškais, ryškiau pasireiškia neigiami charakterio bruožai. Kiti gi su metais tampa tik išmintingesni. O ten, kur išmintis, ten ir kilniadvasisškumas. Tai ir yra graži ir išdidi senatvė.
Negalima lyginti savo gyvenimo su kitų gyvenimais. Kaip kiekvienas žmogus, taip ir jo likimas, – nepakartojamas, vienintėlis. Ir koks nelengvas jis bebūtų, mes visada galime jį sišildyti savo dvasine šiluma, papuošti. Štai tam ir reikėtų eikvoti savo energiją. Kiekvienas turi savo naštą ir nešti ją reikia pačiam. Tik nesakykite, kad stipriajam viskas pagal jo jėgas, viskas lengva. Jo našta jam taip pat sunki. Nelaukite sielos šauksmo. Stipriojo siela nemoka šaukti. Baisiausia žmogui – panikos jausmas, pasimetimas, neviltis. Tada prarandi orientaciją ir būtinai patenki į aklavietę.
Iš karto, vos tik bėda užgriuvo, priversk savo protą dirbti. Šalin emocijas ! Tik protas ! Tik protas ! Ir tada išmoksi įveikti bėdą, ją būtinai įveiksi, nes nėra nieko stipresnio už Žmogų.
Ar ne perdaug apmąstymų? Ne išsigalvojimų, o pagražinimų. Siela prašė grožio – gyvenime to grožio buvo tiek nedaug. Daugiau baltų ligoninės sienų, nei sniego. Daugiau ašarų, nei lietaus lašų. Daugiau adatos dūrių, nei būčinių. Ar tai sąmoningai išgalvota ? Žinoma, ne. Išsigalvoju ir tikiu. Kankinausi ir skendau svajonėse. Ir svajonėse siekiau savo tikslų. O tikrovėje? Nejaugi niekas neišsipildė? Žinoma, taip. Bet, jei tai būtų pasiekta dėl laimingos lemties, o ne tik užsispyrimu. Jeigu tai, kas lengvai pasiekta, taip greitai, taip dažnai nesužlugtų. O kad už kiekvieno juoko protrūkio nebūtų tylių ašarų. Jeigu ! Jeigu … Tuomet tai būtų jau kitas likimas, kitas žmogus.
Mes, o ir aš, dažnai galvojame, kad išoriniai įspūdžiai turtina mūsų protą ir sielą. Ar tai tikrai taip ? Gal – atvirkščiai ? Tai, ką mes matom ir girdim, nusispalvina mūsų sielos jutimo spalvomis? Savo vidinį pasaulį lengvą perduoti aplinkai. Kai širdis džiaugiasi, tai ir saulė skaisčiau šviečia, o rudens lietus srovena lyg muzika.
Jei žmogus apdovanotas gerumu, tai ir aplinkiniai jam atrodo geri.
O kaip formuojasi vidinis pasaulis ? Tai greičiausiai gamtos dovana, kaip grožis, kaip lieknas kūnas, kaip sveikata. Turtinga siela – šventa dovana. Švenčiausia, ką turi žmogus, ką jis valdo. Kai kada vienatvė taip pat naudinga – ji tvirtina žmogaus valią, suteikia apmąstymams laisvę, galimybę apibendrinti, galimybę suvokti Pasaulį ir Save jame.
Kiekvienas gyvenime turime savo aukštumą. Vos tik prasidėjus ligai aš supratau : reikia sunaikinti šią bėdą, palaužti ją. Ne man spręsti, ar pasiekiau aš savąją aukštumą. Bet vis tik aš siekiau šito.
Neviltis gali stumti žmogų į neveiklumą. Tada paralyžiuojama valia – vienintėlė, galinti išvaduoti žmogų iš nevilties būsenos.
Jeigu yra kas stipresnis už likimą, tai šitai yra didvyriškumas, kuris priešinasi likimui. Ištverti kančias be dvejonių, nusiskundimų – visų išmintingiausia, kam gali ryžtis žmogus. ( O aš šią savybę praradau. Ir dabar sunkiausia kovoti su tuo, kuo tave padarė gyvenimas. Ir išlikti savimi).
Ilgų kančių kaina aš pasiekiau tokią sielos būseną, kad būdama fiziškai absoliučiai bejėgia, jausdama nuolatinį skausmą, neturėdama jokių įspūdžių iš išorinio pasaulio, visą gyvenimą būdama tarp keturių sienų, per kelis metus gyvenimo tarp šių keturių sienų tapau iš esmės dvasiškai nepriklausoma. Atrodo tai vadinama pasitenkinimu savimi.
Aš priėjau išvados : savo sunkumus ir nesėkmes reikia išgyventi savyje, neapsunkinant jų našta aplinkinių. Tylint. Sukandus dantis.
Manimi kitas žmogus iš tikrųjų netaps, nepersirgs mano ligomis, nepatirs mano skausmo – kiekvienas turi savo dvasinių kančių. Iš tiesų to nė nereikia. Padėti, o ne ieškoti pagalbos – tokia stipraus žmogaus prigimtis, pašaukimas.
Kur iš tiesų tikroji išmintis? Man atrodo: proto ir sielos harmonijoje ir gyvenimo suvokime. Priimti Pasaulš, Visatą, Žmogų tokiais, kokiais jie egzistuoja. Darant tai nesigūžti, nelinkti po našta, o suprasti, kad kiekvienam – savo.
Kodėl taip dažnai likimas būna neteisingas mums? Dėsningumas tai ar atsitiktinumų visuma. Netikiu nei tuo, nei kitu. Tiesiog žmogui per kančias leista įsitikinti savo atsparumu, patikimumu. Kol danguje mirga žvaigždės, o mūsų širdis suranda svajonės, mes svajojam, svajojam apie daug ką ir kiekvienas kitaip. Kažkas verkia, kad perlai maži, kažkas – kad valgis neskalsus. Kažkas norėtų kosmosą pasiekti, kažkas – tik žeme žengti savo kojomis.
Nekalbėkime apie vartotojiškas svajones. Kalbėkime apie tas, kurioms žvaigždės reikalingos… Juk palaipsniui iš gyvenimo pasitraukia viskas : ir tie, kuriuos mylėjome, ir tai, ką tebemylime. Dažnai šito net nepastebime, kol nepasijaučiame vieniši. O nuo vienatvės gelbsti tik darbas ir interesų įvairovė. Kiekvieną minutę – pamatyti, išgirsti, sužinoti. Viskas – lyg pirmą kartą. Užpildyti savo dienas tuo kuo daugiau, kad vienatvės nejaustum dėl laiko stokos. Tuomet nebūsi priklausomu nuo kitų žmonių. Kaip tai pasiekti, jei sielą užvaldė apatija? Reikia valios pastangomisprisiversti pamilti gyvenimą. … Ir nors tai atrodytų neįmanoma, galima grįžti prie mylimo darbo. Gal kitame pavidale, kitoje kokybėje.
Žmogus juk negali gyventi be vaizduotės, kuri gali įkvėpti gyvybės darbui. Gal padedant kitiems… O padedant kitiems negalima laukti dėkingumo. Tuo pagalba ir kilni, kad ji teikiama nemokamai, nesavanaudiškai. Visa, ką atiduodi, lieka su tavimi. Visų pirma, tai pasitenkinimas dėl savo poelgio. Kokio dar reikia dėkingumo? Švari sąžinė – didžiausia padėka tau. Padėk ir užmiršk. O tavo siela praturtės.
Kokiu keliu siekti Džiaugsmo? Žinoma, per žmones ir per save. Juk kiekvienas žmogus – Visatos dalis. Visi žmonės skirtingi ir priimti juos reikia tokiais, kokiais jie yra. Suprasti ir priimti. Manau, kad tai pats svarbiausias žmogaus darbas. O suprasti, kas tu esi ir dėl ko esi – beveik neišsprendžiama problema.
… Noriu pasakyti, kad sžiaugsmas, tai ne tik galutinis rezultatas, bet ir kelias į jį, dažnai akmenuotas, tačiau kiekviename kelio posūkyje į Džiaugsmą nubarstytas rožių lapeliais. Į Džiaugsmą ateis greičiau stiprios sielos žmonės, kurie dažniausiai yra kūrėjai. Ir jie – stiprieji – visada ves paskui save silpnuosius. Ir anksčiau ar vėliau jie kartu pasieks Džiaugsmą…. “

Dar 1989 metais rašė Irina Trius. O aš išverčiau šias mintis, kaip labai artimas, suprantamas, teisingas…

Parašykite komentarą