Kol neįgysite penkių pagrindinių sėkmės sudedamųjų dalių, ji niekada netaps sėkme.
Nesėkmė ištinka kai bandome derinti savo sėkmę prie išorinio pasaulio „apibrėžimo“, o ne pagal tai, kaip ją suvokia mūsų širdis. Dėl ko gi mes stengiamės – dėl savęs, ar dėl kažkieno kito? Sėkmė yra būti savimi. HOWARDAS WHITMANAS
Kiekvienas žmogus pasiūlytų savąjį sėkmės apibrėžimą. Viena yra tikra: sėkmė yra mumyse.
Kad suvoktume, ar mus lydi sėkmė, turime žinoti: ar kito mano, jog mums sekasi; ar mes patys apie save galvojame, jog mus lydi sėkmė. Šiandien yra tiek sėkmės apibrėžimų, kiek ir žmonių. Yra du pagrindiniai sėkmės kriterijai: 1. Ar kiti mano, kad jums sekasi? Ar jūs irgi taip manote? Jei sėkmės taisyklių ieškome ne savyje, o aplinkoje, kur reikalavimai ne visada sutampa su mūsų vidinėmis nuostatomis, patirsime nesėkmę. Juk sėkmė, kurios mums reikia, turi būti asmeninis poreikis. Vienam jis vienoks, kitam – kitoks.
W. Faulkneris teigė: „Aš gimęs būti valkata. Laimingiausias buvau tada, kai nieko neturėjau. Vilkėjau trumpa impregnuota miline su didelėmis kišenėmis. Turėjau porą kojinių, Šekspyro tomelį ir butelį viskio. Tada aš buvau laimingas, be jokių įsipareigojimų ir nieko nenorėjau“. Dažnai žmogus turi savąją sėkmės sampratą, bet pasaulis neleidžia jam jos siekti. Henry Davidas Thoreau buvo įsitikinęs: „Žmogaus turtingumas proporcingas daiktų kiekiui, kurių jis gali atsisakyti“.
Gal neturtas ir neturėtų būti tikslas, bet dalis žmonių gyveno, vadovaudamiesi tuo…
Galime atmesti tokį laimės apibūdinimą, kuris tiko W. Faulkneriui. Tuo tarpu George Sand, nuolat laužiusi nusistovėjusias normas, sėkmę apibūdino taip:
„Žmogus yra laimingas savo asmeninių pastangų dėka, jei pažįsta laimei būtinas sudėtines dalis: paprastą skonį, truputį drąsos, pasiaukojimą, meilę darbui ir svarbiausia – tyrą sąžinę. Dabar esu įsitikinusi, kad meilė nėra tik miglota svajonė. Teisingai mąstydamas ir remdamasis patirtimi, žmogus gali daug išreikalauti iš savęs. Apsisprendimu ir kantrybe galima netgi pagerinti savo sveikatą… taigi gyvenkime gyvenimą tokį, koks jis yra, ir nebūkime nedėkingi“.
Tad asmeninė sėkmė, jei tokia yra, slypi žmogaus viduje. Jos negali sukurti išorinės įtakos ar išvaizda. Ją kuria neapčiuopiamos asmeninės vertybės, kylančios iš brandžios filosofijos.
Tikra sėkmė turi akivaizdžiai pastovius faktorius:
Pirmas nekintantis faktorius yra tikslas. Viskas, ką darote, veda į tikslą. Jei neturite tikslo, sunku pasiekti sėkmę. Žmogų, kuris turi tikslą, energija ir kūrybingas mąstymas kažkur veda. Ši kelionė teikia pasitenkinimą. Ir apima nusivylimas, kai jaučiame, kad einame „į niekur“. Kad tikrai pasisektų, jūs turite nuolat kažko siekti. Priešingu atveju jūs tik sėkmingai vegetuosite, o ne sėkmingai gyvensite.
Antrasis faktorius – sėkmei būdinga pusiausvyra. Sėkmė nėra kažkas vientisa; dienos ir valandos nėra vienodai sėkmingos. Yra pakilimų, skiriamų nepasisekimo slėnių. Taigi sėkmingame gyvenime bus nesėkmingų dienų, o gal net metų. Jame tikriausiai bus ir visiškos nesėkmės momentų. Jie negraužia gyvenimo kaip rūdys, o yra tik neišvengiamos klaidos, liudijančios, kad sėkmę pasiekti nelengva. Iš tikrųjų, nenutolęs nuo realybės subrendęs asmuo žino, kad atsitiktinės nesėkmės neišvengiamos. Jis nešvaisto energijos savigraužai, o verčiau siekia sėkmės. Juk Kalėdų kasdien nebūna, tad turime suvokti, kad ne kiekvieną pastangą vainikuoja sėkmė.
Trečioji nekintanti sėkmės, o ir šlovės, sudėtinė dalis – jos kaina. Sėkmės veltui niekas nedalina. Vienas stebėtinas mūsų gyvenimo aspektas – nesugebėjimas džiaugtis tuo, ko neuždirbome. Kiekviename žmoguje tarsi ant mažų svarstyklių lėkštelių nuolat sveriamas džiaugsmas ir pastangos. Džiaugsmą sėkme, atrodo, turi atsverti jo siekiant įdėtos pastangos. Tai tarsi In ir Jan. Tai įtampa ir harmonija dalijasi savo vienybe jas apjuosiančiame lanke. Toks ryšys ir tarp sėkmės ir jos kainos. Tačiau ar džiaugsmas sėkme visada atsveria pastangas?
Ketvirtoji sudėtinė sėkmės dalis, be kurios sėkmė nebūtų sėkmė, yra pasitenkinimas. Vienam žmogui pasitenkinimą suteikia turtų kaupimas, kitam jį suteikia eilėraščių rašymas. Bet nė vienas jų negali tikėtis sėkmės, jei jiems neteikia pasitenkinimo nei turtas, nei eilėraščių rašymas. Sėkme reikia džiaugtis. Ji gali būti laimėta su ašaromis, tačiau apvainikuota turi būti juoku. Priešingu atveju pastangos bus bevaisės. Sėkmė gali būti didelė ar net milžiniška, tačiau jei ji nekelia individui vidinio juoko, žinomo kitu – pasitenkinimo – vardu, vargu, ar tai sėkmė. Mūsų laikotarpio anomalija: daugelis patiria sėkmę išoriškai, tačiau nesidžiaugia ja viduje, nors būtent tai svarbiausia. Viduje vietoj šilumos – tuštuma. Pasitenkinimas sėkme negali būti kieno nors arba kam nors primestas. Žmogus turi jį pajusti pats. Pasitenkinimas, kylantis iš mūsų požiūrio, yra galimas visiems, nes prasideda mūsų viduje ir tarsi aukso grynuolis slūgso giliai mūsų sielos kloduose. Jei mąstome, vardan ko gyvename ar kažko siekiame, vadinasi jaučiame ir pasitenkinimą ar jo nejaučiame?
Penktoji sėkmės sudedamoji dalis – dvasingumas. Vargu, ar jausis laimingu tas, kuris nesijaus laimingu dėl aukštesniųjų gyvenimo tikslų; ne tik šią dieną kažkaip nugyventi, bet žinoti, kad eina koja kojon su gyvenimu, kad jaučia jo pulsą ir mato save toje tėkmėje. Vėlgi, tai labai asmeniška. Vargu, ar gali suskambėti vienoje oktavoje laimingojo valkatos ir sėkmingojo bankininko dvasingumas, vis dėlto, net ir užimdami tokią skirtingą visuomeninę padėtį, jie kuria harmoniją.
Sėkmė – ne tramdomieji marškiniai. Ji nėra indas, kurį būtinai privalome pripildyti. Tai nei antspaudas, nei nekintančios taisyklės. Kelias į sėkmę toks pats individualus, kaip žmogaus pirštų antspaudas, kaip jo balsas ar akių žvilgsnis. Viskas, ko reikia siekiant sėkmės, išdrįsti būti savimi ir siekti tikslo, realizuojant save.

Pagal Og Mandino. Sėkmės universitetas

Leave a Reply