Deja, visą gyvenimą jus gali lydėti problemos, ir niekas jums nepadės vien todėl, kad išmokote užmaskuoti, dažnai nesąmoningai, nesėkmių priežastis – net nuo savęs!
Bet kuris žmogus, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali susidurti su skurdu, kančia, pažeminimu – su sąlygomis, kurios gali atrodyti baisesnės už mirtį; ir kad tik noras gyventi gali paskatinti tokiose aplinkybėse atsidūrusį žmogų išsaugoti savo teisę į egzistenciją. Mes pirmiausia patiriame, o tik vėliau suvokiame savo vidinio augimo procesą. Gyvenime patiriame ne vieną virsmą iš vaikystės į paauglystę, iš jos – į neramios jauniestės dienas, brandą. Kartais mus užvaldo noras pasitraukti, žlugti, noras mirti. Tačiau mirtis yra tik reiškinys, kaip gimimas ir augimas. jei gamta ruošia mus kiekvienai naujai gyvenimo fazei, užverdama senų troškimų vartus ir atverdama naujus vaizdus, tai galima galvoti, kad mes visada lėtai, švelniai ruošiami galutiniam visko, kas brangu žmogiškoms būtybėms, atsisakymui. Dėl šios priežasties „norą mirti“ galima laikyti realybe. Tačiau jei neveiklumas, sumažėjės aktyvumas, atsidavimas likimo valiai pasireiškia tik gyvenimo pabaigoje, ar ligai bei nuovargiui sekinant, bet netrukdo mums nardyti savo gyvybinių jėgų srovėse, tai nėra jokio reikalo kovoti su noru pasiduoti, sužlugti, lyg tai būtų – kaip iš tikrųjų yra – klastingas visų mūsų, gerųjų, naudingųjų savybių priešas. Bet jei jis atsiranda jaunystėje, ar visiškai subrendus, vadinasi, jūsų gyvenime – giliai viduje – kažkas negerai. Jaunystėje mes retai šiuos simptomus savyje atpažįstame. Savo nenorą ko nors imtis mes pateisiname natūraliu naujoko drovumu. Mes turime pačių įtikinamiausių priežasčių nieko neveikti. Ar tai būtų atliekamas darbas, ar šeima, kuria privalėtume pasirūpinti. Daugelis iš mūsų maskuoja savo pasidavimą. Sėkmingiausiai slepiame jš nuo savęs. Nesunku ignoruoti tai, kad nuveikiame mažiau, nei galime. Taip lengva save apgauti iš dalies dėl to, kad tyliai sudarome džentelmenišką sutartį su draugais ir pažįstamais. „Nepriminkite man mano nesėkmės, – tylai prašome, – ir iš mano lūpų niekada neišsprūs užuomina, kad ir jūs nepadarote visko, ko galima iš jūsų tikėtis“.
taip ir slystame per gyvenimą, neįdėdami pastangų, neatrasdami savyje to, ką galėjome padaryti, nepanaudodami nė menkiausios savo sugebėjimų – įgimtų ir įgytų – dalelytės. Net jei pavyksta gana patogiai įsitaisyti, nusipelnyti pagarbą ir pasigėrėjimą, truputį „paragauti valdžios“ bei meilės, mes nesipriešiname „norui pasiduoti, žlugti“. Net didžiuojamės savo sumanumu, neįtardami, kaip baisiai buvome apgauti, kad sutikome priimti ne gyvenimo dovanas, o mirties kompensacijas.
Jei tęsiame žaidimą, jis virsta mūsų naktiniu košmaru, todėl noras atsibusti ir grįžti į realybę tampa mūsų vienintėliu rūpesčiu. Vis dėlto išsivaduoti galima. Tereikia pripažinti, kad „noras pasiduoti, žlugti“ tikrai egzistuoja ir kad mes galime būti jo aukos.
Tačiau, jei noras žlugti turėtų aiškius simptomus, kaip tymai ar gripas, galbūt jis būtų išrautas su šaknimis ar jau išrastas būdas su juo kovoti. Nelaimė, jo požymiai laibai skirtingi ir jų daug. Žmonių su šiais požymiais gyvenimai turi bendrą vardiklį. „Nesielk taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų“ – perspėjo Markas Aurelijus. Intravertai ar ekstravertai, darboholikai ar laiko švaistytojai, o gal tiesiog siekiantys visada visus sužavėti, labiausiai linkę apgaudinėti save. Galiausiai šie žmonės supranta, kad tarsi pamišę šykštuoliai į savo vienintėlio ir nepakeičiamo gyvenimo iždą privertė beprasmio šlamšto, jasumų nuotrupų, išgyvenimų, užgaidų ir dirbtinių emocijų. Kad ir koks būtų tariamasis tikslas, motyvas yra vienas: ketinimas, dažnai nesąmoningas, užsiimti antraeile ar už kitus atliekama veikla taip intensyviai, kad nebeliktų laiko geriausiai sugebamam darbui. Trumpai tariant, ketinimas sužlugti.

Pagal Og Mandino. Sėkmės universitetas

Leave a Reply