Kartais saulei kylant dangaus skliautu, kartais – lietaus lašams beldžiantis į langą, ar žvaigždžių lietui pažirus, sielon pasibeldžia liūdesys, tarsi graudi melancholiška melodija, tarsi nenusakomas sielvartas ir širdgėla, kurios nuslopinti negali.
Filosofas Baruch de Spinoza liūdesį yra apibūdinęs kaip „asmens persikėlimą iš didelės tobulybės į mažesnę“. Bet keičiasi laikai, vieni kitus naujomis mintimis papildo mąstytojai, o liūdesio nemažėja…
Kai kurios emocijos būna tokios galingos, kad mus palaužia, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos. Eric-Emmanuel Schmitt.
Tad pastebėkime draugo akyse, pajauskime jo širdyje kerojantį liūdesį ir nutieskime kelią ten saulės spinduliui…
Tragiškumas – tai perėjimas iš laimės į nelaimę. (Aristotelis)
Motinos sielvartas yra sunkiausias. (M. A. Asturijas)
Sielvartas – išminties šaltinis. (D. Bainoras)
Sielvarto negalima išlieti ašaromis. Tikrasis liūdesys – tylėjimas, kai niekas nežino, kaip kenčia tavo siela. (A. Bikčentajavas)
Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos sunku pergyventi, bet reikia guostis tuo, kad galėjo būti dar blogiau. (B. Bjernsonas)
Išdidūs žmonės patys sau sukelia baisią širdgėlą. (E. Brontė)
Stiprus žmogus paprastai kenčia nesiskųsdamas, silpnas – skundžiasi nekentėdamas. (P. Buastas)
Nelaimė padaro žmogų opų, o nuolatinė kančia – neteisingą. (S. Cveigas)
Tylėjimas – paskutinis nelaimingojo džiaugsmas; niekam nerodykite savo sielvarto. (A. Diuma)
Išniekinta žmogaus prigimtis ir nusikaltusi širdis žiauriau keršija pačios sau, negu bet kuris žemiškasis teismas. (F. Dostojevskis)
Rauda neteikia paguodos, ji dar labiau aitrina ir drasko širdį. (F. Dostojevskis)
Stipriam žmogui kartasi labai sunku pakelti savo stiprybę. (F. Dostojevskis)
Kančia visada išliks su mumis, kol žmogus gyvens žemėje, kol jis mylės, džiaugsis, kurs. (A. Dovženka)
Nuo sviedinio žmogus gali žūti, nuo skriaudos jis tik akmenėja. (I. Erenburgas)
Atsiskyrėlis neturi piktesnio priešo už liūdesį. (A. Fransas)
Žmonių skunduose visada daug išminties. Išmintis – tai skausmas. (M. Gorkis)
Kiekvienas žmogus gali pergyventi savyje pasaulio pabaigą. Tatai vadinama nusivylimu. (V. Hugo)
Sielvartas – tai kvota. Joks teisėjas nėra toks smulkmeniškas, kaip sąžinė, tardanti pati save. (V. Hugo)
Žmogaus teisė į ašaras neįsisenėja. (V. Hugo)
Už debesies, kuris meta mums savo šešėlį, yra žvaigždė, skleidžianti mus šviesą. (V. Hugo)
Kokia gali būti ramybė be vilties. (A. Kamiu)
Kiekvienas kankinys tuo pačiu metu yra ir kankintojas. (V. Kubanevas)
Žmogui netinka žiūrėti atgal – jei jis taip daro, tai kenčia. (V. Lacis)
Pati skaudžiausia rykštė yra ta, kuria žmogus pats save plaka. (L. Metsaris)
Kančia – natūralus laimės ir džiaugsmo antipodas. (E. Mieželaitis)
Sielvartas jau pats savaime yra kilnus jausmas. (K. Miksatas)
Kančia turi turėti prasmę. (Z. Nalkovska)
Džiaukis ir dainuok su visu pasaliu, kentėk ir liūdėk vienas. (S. Nėris)
Nepalyginamai daugiau reikia sielotis dėl neįgyvendintų dalykų, negu dėl neįgyvendinamų. (K. Paustovskis)
Gebėjimas jausti liūdesį – viena tikro žmogaus savybių. (K. Paustovskis)
Tas, kuris nepatiria liūdesio, yra toks pat pasigailėtinas, kaip ir žmogus, nepažįstantis džiaugsmo arba nesugebantis pajausti, kas juokinga. (K. Paustovskis)
Sielvartas yra kaip lobis, atiduotas apsaugai. Kol saugome jį patys, net miegas bėga nuo mūsų, ir tik tada mums pasidaro lengviau, kai surandame kitą sargą. (B. Prusas)
Žmogus neturi teisės rodyti savo gailestingumo tam, kuris to neprašo. (R. Rolanas)
Žmogus kenčia. Kankina kitą. Ir ne visada tas, kuris kenčia, yra visų nelaimingiausias. (R. Rolanas)
Sielvartas visada yra susijęs su gyvenimo pulsu. (A. De Sent Egziuperi)
Liūdesys – tai troškimas kažko… ko trokšti yra, tik nėra žodžių tam pasakyti. (A. De Sent Egziuperi)
Raudom negalima kančių pagydyt. (V. Šekspyras)
Jei tu lieji ašaras dėl to, kad nėra saulės, – tu per ašaras nepamatysi žvaigždžių. (R. Tagorė)

Parašykite komentarą