Laiškai… Jie visokie tie laiškai – laukiami, nelaukiami, netikėti. Seniai atpratome juos rašyti, greičiau ir patogiau – žinutės. Jos, kaip ir elektroniniai laiškai – vienas ištriname iš karto, kitas paliekame susigulėti atmintyje (bet ne savo). Kartais, kai pasiilgstame ne tik žodžių, bet ir balso, paskambiname. O laiškai?.. Žinote, kodėl jų jau neberašome? Jie prarado savo veidą – žmogaus rašyseną. O jinai daug ką pasakydavo: rašei skubėdamas ir atmestinai – jie iš karto išdavė, rašei su meile – jie ja alsavo, rašei, kruopščiai dėdamas mintis – juos taip ir skaitei. Kažkada juos net iškvėpindavo, kad kartu atneštų ir rašiusiojo aromatą, o popierių laiškams rinkdavosi atidžiai, nes parašytas ant prasto popieriaus jis kalbėdavo apie prastą skonį. Laiškas visada pasako, koks žmogus jį parašė, ar jis gerbia tą, kuriam rašo. Ir kartais, gyvendamas šalia žmogaus jo taip nepažįsti, kaip perskaitęs rašytus laiškus. Juose žmogaus siela atsiveria, kaip ant delno.
Kodėl aš apie tai rašau? Ar nepagalvojote?
Manau nostalgija…
…. kada ryte atidariusi pašto dėžutę randu tik apmokėti mėnesines sąskaitas .
O taip kažko laukiame.