PRARASTAS LAIKAS.

PRARASTAS LAIKAS.

Kartą gyveno Žmogus, kuris labai mėgo Būsimą laiką.Jis be atodairos planuodavo ir planuodavo, kas bus Ateityje…Ir, palikęs viską, šuoliuodavo į Ateitį.Dabarties jis nematė, taip kaip ir nepažvelgdavo į Praeitį.
Kartais reikia pažvelgti į Praeitį, kad pamatytum savo pasiekimus ir klaidas, pažvelgtum į savo Nugyventą laiką…Ir gyvent dabartimi, kad suprastum jos svarbumą.
Bet kartą Laikas sustojo.Tiesiog neliko Būsimo laiko.Ne, jis liko, tiesiog tapo trumput trumputėlis,paženklintas skausmo ir sunkios ligos.Dabar Žmogus lėtai lėtai,nenorom slinko Ateities link. Paklaustumėt jo, ar jis norėjo tai daryti?Ne, jis mieliau būtų atsigręžęs ir šuoliavęs atgal į Nugyventą laiką..Bet deja, jis sugrįžt negalėjo, net ir pasakoj negalėjo…Bet jis vis tiek pripratęs šuoliuoti, dabar šuoliuodavo jo mintys, kai skausmas aprimdavo, galva buvo šviesi,jis šuoliuodavo į Praeitį, ten matydavo savo nugyventas dienas ,kurių nevertindavo, ir jos pralėkdavo;sutiktus žmones, kuriuos paliko. Žmogaus mintys šuoliavo ir lankė visus tuos įvykius, kurie tada buvo nereikšmingi,o dabar atrodė tokie svarbūs ,visus tuos žmones, kuriuos paliko, nes skubėjo, o dabar jie atrodė jam tokie brangūs,visus tuos darbus kurių nenudirbo, nes jie jam tada atrodė bereikšmiai …O kas buvo reikšminga jo gyvenime? Ir dėl ko jis šuoliavo? Neprisiminė… Tur būt tai,dėl ko jis skubėjo, tapo nereikšminga,be vertės…O galbūt jis atrado tikrąsias vertybes?..Dabar jis vertino kiekvieną, nors ir skausmingą dieną.

0 Comments

  1. Labai geras tekstas, ačiū jums. Tikrai, praeities nebepakeisime, apie ją galvoti – laiko gaišimas. Svajoti reikia, tačiau argi galime nuspėti ateitį. Branginkime ŠIĄ dieną ir vertinkime ką turime ŠIANDIEN.

Leave a Reply