Akmentašis

Akmentašis

Kartą dulkėtu vieškeliu ėjo keliauninkas. Už kelio vingio jis pamatė žmogų, kuris saulėkaitoje tašė didžiulį akmenį. Visas dulkinas ir prakaituotas žmogelis kilnojo kūjį ir graudžiai verkė. Keliauninkas jo paklausė, kodėl rauda, o žmogelis atsakė, kad jis – pats nelaimingiausias žmogus šioje žemėje, o jo darbas – sunkiausias iš visų. Kiekvieną dieną jis priverstas tašyti, kirsti, dailinti didžiulius akmens luitus, uždirbti grašius, kurių vos užtenka šeimai pamaitinti. Praeivis davė akmentašiui pinigėlį ir nuėjo.
Vieškeliui šiek tik pasisukus jis pamatė dar vieną žmogų, dirbantį su didžiuliu akmeniu, tačiau šis neverkė, nedejavo, dirbo ramus ir susikaupęs. Ir šio žmogaus keliauninkas paklausė, ką jis čia veikiąs. „Dirbu“, – atsakė žmogus. Kiekvieną dieną jis ateina į šią vietą ir tašo savo akmenį. Tai sunkus darbas, tačiau jis patenkintas, o tų pinigų, kuriuos jam moka, visiškai pakanka šeimai išmaitinti. Keliauninkas pagyrė akmentašį, padovanojo pinigėlį ir nuėjo toliau.
Netoli ėjęs jis pamatė dar vieną vyriškį, kuris dulkinas ir prakaituotas mojavo kūju ir traukė linksmą dainelę. Keliauninkas nustebo: „Ką tu čia darai?“
Žmogus pakėlė galvą, atgalia ranka nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir prašalaitis išvydo jo laimingą veidą. „Negi nematai? Aš statau šventovę!“

Moralas labai paprastas: visa esmė slypi mūsų požiūryje. Galime ištisą gyvenimą raudoti dėl savo sunkios dalios ir tam paaukoti visą mums skirtą laiką. Galime džiaugtis tuo, kas mums duota.
Juk tuos akmentašius mes dažnai matome, atpažįstame – ir nebūtinai jie turi mojuoti kūju ir slėptis kelio vingyje. Skirtingas požiūris į vieną ir tą patį dalyką egzistuoja, gyvuoja, padeda arba trukdo mums ir bendraujant, ir gyvenant savus gyvenimus, dirbant darbus, vertinant žmones.

0 Comments

  1. Ačiū, labai geras tekstas. O, kokie mes amžinai nepatenkinti! Kaip mokam skųstis, dejuoti – vis negerai, vis mažai, vis neteisingai… Galbūt, jei dažniau prisimintume, kad čia esam trumpam, suvoktume savo laikinumą – labiau vertintumėm tai, kas duota, gal dažniau pasidžiaugtumėme tuo, ką turim, – ypač mažais dalykais. Džiaukimės gyvenimu, kol esam.

Leave a Reply