Ar daug žmogui reikia?

Ar daug žmogui reikia?

Matyt, lijo… Pramerkusi akis girdžiu: papsi ant skardinės palangės… Pilkšvai mėlynas dangus… Neką žadantis sekmadienio rytas… Nuotaika neaiški, pilka…Skubu atsinešti laikraščių… Rašo apie alaus barelius, apie posėdžius… apie išvyką į Jūrmalą visiems… (Bet ką ten veiksi, kai taip papsi…)  Pakvimpa kava. Jos aromatu apgaubta einu į balkoną (specialiai jo nestiklinu – tai mano sodas, bet ne kolektyvinis, jame lankosi tik ,,Mergvakario“ narės; tai ir daržas, fazenda – daug daug gėlių… vienintelis toks spalvingas visame penkiaaukštyje)… Jau geriau… Mažėja pilkos spalvos… Sėdu prie kompiuterio… (Atostogos!!! Pagaliau jam galiu skirti daugėliau laiko!)… Peržiūriu paštą. Nieko. Skubu į ,,Toną“. Čia man gera. Daug erdvės sielai. Sudomina skaidrės (niekada jų nesu žiūrėjusi)… Žiūriu, klausau… Šypsausi… Ach šiandien kolegei išleistuvės! Kaip tik jai ,,Virtuvinės mintys“… Skaitau dar kartą ir dar… Būtinai nusiųsiu… Jau girdžiu jos juoką ir šmaikštų komentarą… Bus patenkinta… Man irgi smagu… Gal nuo gėlių spalvų pilkame dangaus fone, gal nuo skaidrių, gal kad mintys apie kitą žmogų suteikė rytui prasmę…

– – –

0 Comments

Leave a Reply