Esama gražios legendos apie karaliaus Saliamono žiedą, neva dovanotą jam karalienės Mikaldos. Pasak legendos, to aukso žiedo paviršiuje buvę išgraviruoti žodžiai: „Viskas praeina“.    Įteikdama Saliamonui žiedą Mikalda neva tarusi: „Šis žiedas padės tau išlikti išmintingu ir stipriu žmogumi. Kai tau bus gyvenime labai gera ir euforijos apimtas imsi manyti esąs dievybė – pažvelk į šį užrašą ir jis tau padės nusileisti ant žemės. Žvilgtelk į jį taip pat ir tada, kai tau bus nepakeliamai sunku, kai gyvenimas atrodys nemielas, o pastangos beviltiškos. Tuomet šie žodžiai suteiks tau kantrybės ištverti tą tamsybių ir silpnumo metą.“

   Karalius Saliamonas paisė Mikaldos patarimų, ir ilgą laiką žiedas išties tarnavo it saugiklis, neleidžiantis protui tapti emocijų vergu. Bet kartą karaliaus gyvenime išaušo tokia juoda diena, kad ne tik jo paties, bet ir viso pasaulio išmintis buvo bejėgė jį paguosti. Tądien išmintingi žodžiai, įrėžti žiedo paviršiuje, atrodė bejėgiai, tušti, beviltiški prieš sieloje liepsnojančią gėlą, tad karalius, akimirkos įsiūčio pagautas, nusimovė žiedą nuo piršto ir sviedė jį į židinį.

   Židinyje spragsėjo malkos, auksiniame žiedo paviršiuje žaidė liepsnų atspindžiai… Netikėtai karalius pastebėjo, kad ir vidinėje žiedo pusėje kažkas užrašyta. Išgriebė Saliamonas žiedą iš židinio, pakėlė prie akių ir perskaitė būtent tokiam atvejui numatytus, karalienės Mikaldos įrėžtus žodžius: „Patikėk, netgi ir šitai praeis.“

   Šiandien, kai už langų siaučia žiema, kai pilkoje rutinoje nėra į ką atsišlieti ieškant paguodos, kai Kalėdos jau – praėjusios, o Dievo karalystė – taip ir neatėjusi į mūsų slogią ir sunkią kasdienybę, kai dienos ilgėja pernelyg lėtai, o iš visų pusių plūstanti tamsa baigia išeikvoti paskutines vilties spindulių atsargas, kai iš televizijos eterio žliaugiančių naujienų gerosios tik tos, kur netikros, tik tos – priešrinkiminės, kai braška valstybės pamatai, byra kerpami žmonių laisvės sparnai, kai dienų koridoriai, regis, neveda niekur kitur, tik link senatvės, mirties ir irimo – padovanokime vienas kitam (ir sau) po žiedą, lygiai tokį, kaip karaliaus Saliamono. Kad žvilgsniai turėtų į ką atsiremti. Kad sielos nesukumptų po kasdiene našta. Kad jėgos nesektų, neblėstų viltis…

   Ir visiškai nesvarbu, kad žiedai ne iš aukso – tik iš žodžių nukalti. Juk svarbiausia – ne žiedas, o viltimi švytintys žodžiai: „Visa tai praeis.“ Žodžiai, įrėžti be jokio abejonės šešėlio.

        Rimvydas Stankevičius („Respublika“, 2011 01 22)

Leave a Reply