„Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusėn, Mokytojas išvydo vieną savo mokinių – Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.
Rankos mostu pakvietė jį prieiti.
Paklausė:
– Haikeli, ar šįryt matei dangų?
– Ne, Mokytojau.
– O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?
– Taip, Mokytojau.
– O dabar ar ją tebematai?
– Taip, Mokytojau, matau.
– Papasakok, ką matai.
– Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.
– Haikeli, Haikeli, – geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, – po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu,
Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?

Ar matei šįryt dangų?“  

(Bruno Ferrero)

0 Comments

  1. Ačiū už tokį nuostabų B. Ferrero pasakojimą! Nors ir dažnai pakeliu akis į dangų, bet perksiačiusi šį skaitymą nuėjau ir dar kartelį, tik daug ilgiau pažiūrėjau į dangų…

Parašykite komentarą