Mes sakom: ”Ačiū tau už tai, kad tu esi”,- kai negalim pasakyt ”Aš myliu tave”…
Mes sakom: ”Man nėra prasmės daugiau gyventi”,- kai norim, kad mus atkalbėtų…
Mes sakom: ”Čia šalta”,- kai mums reikalingas prisilietimas…
Mes sakom: ”Man iš tavęs daugiau nieko nereikia”,- kai negalim gauti tai ko norim…
Mes sakom: ”Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus” ,- kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu…
Mes sakom: ”Aš niekam nereikalinga” ,- kai esam nereikalingi tik vienam žmogui…
Mes sakom: ”Aš susitvarkysiu”,- kai gėda paprašyti pagalbos…
Mes sakom: ”Tu geras draugas”,- ir nutylim: „…bet nieko daugiau nesitikėk”.
Mes sakom: ”Tai ne svarbiausia“, – kai nebeturim pasirinkimo…
Mes sakom: ”Aš pasitikiu tavim”,- kai jaučiam, kad su mumis žaidžia…
Mes sakom: ”Visam laikui” ,- kai nenorim pažiūrėti į laikrodį…
Mes sakom: ”Aš buvau šalia”,- kai nesusirandam sau pasiteisinimo…
Mes tiek daug kalbam, kad kai ant liežuvio lieka keli neišnaudoti žodžiai, mes suspaudžiam lūpas žiūrim į grindis ir tylim…
O tie žodžiai būtų buvę gražesni už tylą…
Bet mes bijom.. Bijom, kad kažką pakeisim…

      (Teksto autorius nežinomas)

0 Comments

Parašykite komentarą