„Pirmosios mokslo metų dienos ankstyvą rytą, suspindus ryškiems saulės spinduliams, nedideliame kaimelyje vaikas ėjo j mokyklą.
Jį lydėjo mama.
Berniukas atidžiai stebėjo ilgus savo ištįsusio šešėlio žingsnius.
Jautėsi it trisdešimties metrų milžinas.
Staiga mama sustojo.
Pažvelgė berniukui tiesiai į akis ir tarė:
– Sūnau, iš ryto nežiūrėk į savo šešėlį. Žiūrėk į jį vidudienį.
Lapė, apžiūrinėdama savo šešėlį tekant saulei, nusprendė: „Šiandien

pietums suėsiu kupranugarį“.
Visą rytą kamuojama alkio ieškojo kupranugarių.
Vidudienį, vėl pažvelgusi į savo šešėlį, pasakė: „Bus gerai ir pelė“.

Vertink save tada, kai plieskia skaisti vidudienio saulė.“

„Šešėlis“ (K.Gibran)

 

 

 

Parašykite komentarą