Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštonas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų.
Jis žydi taip, kad išsilietų
Lyg upės širdys iš krantų.

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kokių nežino daktarai.

Kad viskas virtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…

O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai…
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

(H. Radauskas)

0 Comments

Parašykite komentarą