„Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą

gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje.
Palikęs lizdą jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala.
Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje.
Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias…Bent taip sako legenda.

Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs: jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla.
Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vistiek puolam. Vistiek.“
(Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“)

Parašykite komentarą