SAUJA SMĖLIO

SAUJA SMĖLIO

,,Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante.
Staiga jos paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio.
Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė.
Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo.
Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
– Supratau!…“
(Bruno Ferrero)

Leave a Reply