IŠDIDŪS

IŠDIDŪS

Gyvenkit, išdidūs,
Už paniekintą,
Sutryptą,
Atstumtą, bet neužmirštamą,

Lyg nenuolankios rudeniui gėlės,-
Atodūsis po atodūsio,
Bet debesų nenupūs.
Sėdi tikroji meilė
Gal ten po medžiu, šešėly,
Prie kamieno priglaudus galvą,
Ir žarsto pernykščius lapus.

Aš sakau-neateina ji pas išdidžius,
Neateina niekad,-

Nes argi ieško išdidūs jos
Debesų ir šešėlių rašte?..
Kaip dideli vaikai jie sėdi ant kalno
Ir mėnesio pjautuvu
Ilgesį riekia,

Ir lesina balandžius
Vienatvėje-savo krašte.

Toli nuo lojančio šuns,
Nuo namų,

Nuo išeinančių ir sugrįžtančių,
Toli nuo gydančių priešaušrių,
Nuo naikinančios viską audros…

(Vidmantė Jasukaitytė)

Leave a Reply