Atostogos – tai:

–          kas rytą pabusti nuo žuvėdrų klyksmo, praverti langą ir paskęsti paukščių sparnais plazdenančiame danguje. O gal išskristi kartu?… Didelė pagunda…:)

– aplink tvyrant deginančiam karščiui, gulėti ant žolės, žiūrėti į dangų, kol ima atrodyti, kad nuo virpančios kaitros dangaus skliautas tuoj tuoj išsilydys ir prasivers… Ir ims ant mūsų galvų kristi liepsnojančios žvaigždės… Gaudytume. Ir sudegtume. Galvoju – gražiai numirtume…:)

–          lietui lyjant įbristi į jūrą, ir kai nebeįmanoma atskirti jokių ribų, nes viskas – vanduo: puola bangomis iš gelmių, krinta liūtimi iš dangaus, kai nebėra jokių horizontų, žemynų, žmonių, kai viskas vienodai pilkos

spalvos, – staiga pajusti savo menkumą prieš gamtos stichiją… Ne, nesinorėtų pasaulinio tvano…:)

–          istorija alsuojančioj rūmų menėj klausytis fortepijono – Šumanas, del Faja, Geršvinas…Ir pajusti, kaip muzikos garsų pakylėta, siela apleidžia kūną ir pro pravirą langą išplazdena į vakaro dangų…Sugrįš. Kai tik nutils paskutinis muzikos akordas….

Paukščių čiulbėjimas, drugelių plazdenimas, lietaus lašai ant kiekvieno pušies spyglio, šilta jūros bangos glamonė, fantastiškos debesų formos bedugnėj žydrynėj, baltos smėlio smiltelės glostančios kojas… Pagaliau galima visa tai išgirsti, užuosti, pajusti, pastebėti… Nes niekur nereikia skubėti (neįtikėtina!). Ir svarbiausia – pagaliau turėti laiko susitikimui su savimi…

0 Comments

  1. o man atostogos… jos visada kitokios:) buvo mazi vaikai – reiske nuolatini buvima su jais, pusryciai, pasivaiksciojimai, keliones ,pietus, vakarienes -kai visada turi laiko isklausyti, paguosti, isigilinti i ju rupescius… vaikai uzaugo, isvaziavo – skubejima pas juos, artimuju lankyma,miegojima kiek tik nori, susitikimus su draugais, kartais grybavima, kartais poilsi prie juros, pokalbiai iki paryciu… bet ir ka bedarytum jos reiskia laisve… laisve daryti ka nori, ko tuo momentu labiausia reikia tau, be jokio skubejimo, be baimes pramigti, nes tau – atostogos.

Parašykite komentarą