Sykį gyveno mažas pilkas žvirblis. Visa jo egzistencija buvo nerimas ir nesibaigiantys klausimai. Dar neišsiritęs iš kiaušinio, baiminosi: „Ar sugebėsiu pradaužti kietą lukštą ? Ar neiškrisiu iš lizdelio? Ar tėvai rūpinsis, kad būčiau sotus?“ Vos praėjo šios baimės, užplūdo kitos, kai drebėdamas ant šakos turėjo pirmą kartą skristi: „Ar sparnai mane išlaikys? O jei bumbtelsiu ant žemės? Kas iškels mane?“ Žinoma, skraidyti jis išmoko, tačiau ir vėl ėmė verkšlenti: „Ar susirasiu kaimą? Ar turėsiu kur susisukti lizdelį?“ Jam pasisekė, bet vis vien nerimavo: „Ar kiaušiniams nieko neatsitiks? Juk gali žaibas trenkti į medį ir sudegtų visa mano šeimyna… O jei atskris vanagas ir praris mažiukus ?Ar pajėgsiu juos išmaitinti?“ Kai žvirblio mažyliai – gražūs, sveiki ir guvūs – išmoko skraidyti, žvirblis aimanavo: „Ar susiras pakankamai maisto? Ar mokės pasprukti nuo katino ir kitų grobuonių?“ Ir štai vieną dieną po medžiu stabtelėjo Mokytojas. Parodė mokiniams žvirblį ir tarė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina!“ Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską… Tik nepastebėjo…
Bruno Ferrero „Tai žino tik vėjas. Trumpi pasakojimai sielai“

0 Comments

  1. Kaip visada B. Ferrero pasakojimuose, pabaigoje slypi moralas,o gal tiesiog įžvalga: „Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską… Tik nepastebėjo…“ Ir aš  dažnai būnu kaip tas žvirblis…

  2. Visi mes kaip tie žvirbliai. Dažniausiai būnam nepatenkinti, pilni nerimo. Taip kenkiam tik sau. Tikriausiai turėtumėm labiau atsipalaiduoti ir pasitikėti Gyvenimu.

    „Viešpatie, leisk man susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti.
    Suteik man galimybę pakeisti tai, ką galiu pakeisti,
    Ir suteik man protą, kad nepainiočiau tų dviejų dalykų.“
           Fridrich Kristof Oetinger (vokiečių šventikas ir filosofas)

Leave a Reply to rudenine Cancel reply