Keliauja dykuma du žmonės – laisvamanis prancūzas ir arabas. Nusileidus saulei, arabas atsiklaupia ir pradeda melstis.
Kai baigė maldą, atsistojo, tada prancūzas jo paklausė:

– Ką tu čia dabar darei?
– Meldžiausi.
Laisvamanis nusijuokė:
– Ar tu esi tą Dievą kada nors matęs?
– Ne, – atsakė arabas.
– Ar tu esi kada Dievą palietęs?
– Ne!
– Tuomet esi visiškas kvailys, jei garbini Dievą, kurio nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip užčiuopei ar pajutai.
Arabas nieko neatsakė.

Anksti rytą prancūzas atsikėlęs sako:
– Žiūrėk, čia kupranugario būta.
Arabas abejingai klausia:
– Ar tu jį matei?
– Ne! Aš miegojau.
– Tai gal rankomis palietei?
– Ne! Sakau, miegojau!
– Tai kaip tu gali tikėti, kad čia buvo kupranugaris? Nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip pajutai?
– Apie tai, kad čia buvo kupranugaris, aš sprendžiu iš jo paliktų pėdsakų, – atsakė prancūzas.
Tuo metu rytuose pasirodė spindinti saulė. Arabas ištiesė į ją ranką ir tarė:
– Tik pažiūrėk! Koks didingas Dievo pėdsakas!
(iš kun.Jako knygos „Ieškau žmogaus“)

Leave a Reply