UPĖ

UPĖ

Sykį trys žmonės atsidūrė prie sraunios putojančios upės. Visiems trims reikėjo persikelti į kitą krantą. Tai jiems buvo labai svarbu.
Pirmasis, apsukrus stambaus masto verslininkas, sumaniai valdęs daiktus ir žmones, atsiklaupė ir kreipėsi mintimis į Dievą:
„Viešpatie, suteik man drąsos mestis į šiuos grėsmingus vandenis ir perplaukti upę. Kitame krante manęs laukia svarbūs sandėriai.
Padvigubinsiu savo pajamas, tačiau turiu suspėti laiku…“
Jis pakilo ir, minutėlę padvejojęs, šoko į vandenį. Tačiau vandens sūkuriai nusitempė jį į dugną.

Antrasis, garbingas ir ištvermingas karys, atsistojęs į padėtį „ramiai“, ėmė melstis:
„Viešpatie, suteik man jėgų įveikti šią kliūtį. Aš nugalėsiu upę, nes kautis dėl pergalės yra mano devizas“.
Nesvyruodamas šoko į vandenį, tačiau srovė buvo už jį stipresnė ir nusinešė jį su savimi.
Trečioji buvo moteris. Namuose jos laukė vyras ir vaikai. Suklupusi ėmė melstis:
„Viešpatie, padėk man, suteik man patarimo ir išminties dovaną, kad

persikelčiau per šią tūžmingą upę“.
Atsistojusi netoliese pastebėjo piemenį, ganiusį bandą.
– Kaip galėčiau persikelti per upę? – paklausė priėjusi moteris.
– Už dešimties minučių kelio nuo čia, antai už anos kalvelės, yra tiltas, – atsakė piemuo.
(Bruno Ferrero)

Leave a Reply