LIETŪS, PANAŠŪS Į ŽMONES

LIETŪS, PANAŠŪS Į ŽMONES

Tie lietūs, – jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli –
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna – beldžiasi į langą –
Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai – visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai.

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti –
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas –
Klajoja po miškus ir jiems nešalta.

Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai –
O rudenį – lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios

Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos –
Jie tik atostogauja ten – aukštai…
( Juozas Erlickas)

Leave a Reply