APIE TRANSPORTO PRIEMONES

APIE TRANSPORTO PRIEMONES

„XXI amžius. Triuškinamai nugalėtų atstumų, neįtikėtinų greičių, drąsių technikos iššūkių, mestų laiko tėkmei, epocha. Atrodytų, nieko kita neveikiame, tik keliaujame, keliaujame, keliaujame, už nugaros palikdami fantastiškus atstumus, persėsdami iš vienos transporto priemonės į kitą, rinkdamiesi vis greitesnes, nes keliauti ketiname dar daug, o trūk plyšk reikia visur suspėti…

O jeigu pažvelgtume į savo gyvenimo kelionių trajektorijas iš viršaus? Ar neatrodytų jos mums kaip absurdiški, beprasmiški zigzagai, niekur nenuvedantys, teprimenantys katės, gaudančios savo uodegą, ar miške paklydusio žmogaus beviltišką sukimą ratais?

O jeigu paklaustume savęs, ką randame nukakę į tolimiausių savo kelionių tikslus? Žemę, vėją, žolę, žmones. Tą patį, ką išvykdami paliekame prie kelionės starto.

Mes begėdiškai švaistome laiką, ropodami vietoje ir sukdamiesi aplink savo ašį. Ir dar drįstame girtis, kaip gerai įvairiausias transporto priemones valdome? Juk kurių galų ties jomis plūktis, kai išties jos nepadeda nukeliauti nė pėdos. Tos tikrosios vienintelės kelionės, kurią kiekvienas turėsime įveikti. Ir visada – tik pėsčiomis. Ta vienintele transporto priemone, kurios nė kiek nesistengiame perprasti, tobuliau išmokti valdyti, pažinti jos galimybes. Mūsų  kūnas yra tas asiliukas, turintis mus nunešti pas Dievą. Jokia, net moderniausia transporto priemone šios kelionės neįveiksime, nerasime net krypties.

Tačiau lakstome paskui išsibarsčiusias savo meiles, pačius nuo savęs bėgančius draugus, paskui karjeras ir chimeras… paskui naivią viltį, kad kituose kraštuose – kitas, tobulesnis pasaulis, sotesnis kąsnis, saldesnis gyvenimas…

Tikime, kad transporto priemonės mums padės įveikti atstumus tarp žmonių, tarp širdžių, tarp likimų, užuot tikėję galį be jokių technologijų bent kiek paėjėti vandeniu, užuot bent pamėginę…

O asiliukas pamažu silpsta ir liūsta belaukdamas raitelio komandos pradėti kelionę. Neraginamas, nevairuojamas trypčioja kojele į vis labiau blunkančią starto liniją. Prie pat greitkelio pradžios. O juk šitiek kelio ženklų mums palikta aplinkui, primygtinai, neišsisukamai, neatšaukiamai rodančių į ją.“

(Rimvydas Stankevičius „Respublika“)

Leave a Reply