TĖTIS

TĖTIS

„Kai buvau maža, man atrodė, kad visi tėčiai – tai kaip lempelė šaldytuve. Kiekvienuose namuose jų yra po vieną, bet niekas nežino, ką jie veikia kai namų durys uždaromos. Mano tėvas išeidavo iš namų anksti ryte, o vakare sugrįžęs būdavo labai laimingas, kad štai ir vėl esame kartu. Tik jis sugebėdavo atidaryti konservų skardinę, kai kitiems tai nepavykdavo. Tik jis nebijodavo vienas leistis į rūsį. Jeigu skusdamasis barzdą įsipjaudavo, niekas dėl to nesijaudindavo ir neskubėjo jo guosti. Kai imdavo lyti, žinoma, tik jis eidavo prie mašinos ir įvarydavo ją į garažą. Jei kuris iš mūsų susirgdavo, jis skubėdavo pirkti vaistų. Tėtis statydavo pelėms spąstus ir apkarpydavo rožes prie namo durų, kad kas praeidamas nesusibadytų. Kai gavau dovanų pirmą dviratį, tėvas lydėjo mane ne vieną kilometrą, kol išmokau gerai važiuoti. Bijojau visų kitų tėvų, tik ne savojo. Sykį įpyliau jam arbatos. Tai buvo tik vanduo su cukrumi, tačiau atsisėdęs ant kėdutės jis gėrė pasigardžiuodamas ir sakė, kad arbata labai skani. Kiekvieną kartą, kai žaisdavau su lėlėmis, lėlė – mama turėdavo atlikti aibę visokiausių dalykų. Nežinodavau, ką galėtų veikti lėlė – tėtis, todėl ištardavau už jį: „Ką gi turiu eiti į darbą,“ – ir numesdavau lėlę po lova. Kai buvau devynerių, vieną rytą tėtis nepakilo iš lovos ir neišėjo į darbą. Jį nugabeno į ligoninę ir kitą dieną tėtis mirė. Tada nuėjau į savo kambarį ir ėmiau ieškoti po lova lėlės – tėčio. Ištraukiau, nuvaliau nuo jos dulkes ir pasodinau ant savo lovos. Mano tėvas niekada nieko nedarė. Todėl nemaniau, kad jo išėjimas anapus man bus toks skausmingas. Dar ir šiandien nesuprantu, kodėl.“

Atvirumo valandėlę moteris tarė: „Jau praėjo daugiau nei metai, kai mirė mano tėvas, bet vis dar jaučiu sąžinės graužimą, kad niekada jam taip ir neištariau: „Tėti, aš tave myliu.”
(Erma Bombek)

 

Leave a Reply