APIE MEILĘ SAU

APIE MEILĘ SAU

„…Vakare, gulėdama mažame kambarėlyje, vis kartoju: „Nemyli savęs… Nemyli savęs…“. Vartausi. Neužmiegu. Kalbuosi su savimi mintyse. „Na, gerai, įsivaizduok – pasirodo Dievas kokiu nors realiu pavidalu ir sako tau: „Nori, pakeisiu tave į kitą žmogų? Matau, kad esi nepatenkinta savo gyvenimu, savimi, tuo, ką turi, tuo, kas esi. Pagalvok, kokio likimo norėtum? Rinkis. Nori, būsi kaip Sofi Loren? Tečer? Prezidento žmona? Garsi rašytoja? Ar šiaip turtinga, laiminga verslininkė? Sakyk. Ir tapsi.“

O! Brolyčiai! Supratau: tai būtų siaubinga akimirka. Niekada! Niekada nenorėčiau būti kita. Nė už ką neatsisakyčiau savęs. Ir kaip tu, Viešpatie, sutveri tas mūsų širdis, mūsų Dvasią, kad, pasirodo, nori būti tik tuo, kuo esi? Tik taip gyventi, kaip gyveni, tiek turėti laimės, kiek turi, tik taip būti, kaip Tu nori. Vadinasi, vis dėlto aš myliu save.

O, kokia pašėlusi paslaptis tas mūsų AŠ. Šitaip sau nepatinki, šitaip nori pasikeisti, nori atsikratyti savo ydų, silpnumo, kvailumo, pavydo. Pavydi kitiems turto, harmonijos, stiprybės… O vis dėlto myli, pasirodo, save tokį, koks esi. Ir viskas!“

(Doloresa Kazragytė „Kasdienybės rožinis“)

 

Leave a Reply