MEILĖS LAIKAS

MEILĖS LAIKAS

„Kartą gyveno vyras, kuris išvykdavo, keliaudavo, o grįžtant jį aplenkdavo aukso papuošalas aksomo dėžutėje. Jo laukianti moteris atidarydavo
aksomo dėžutę, išvysdavo papuošalą ir žinodavo, kad jis grįžta. Žmonės manydavo, jog tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą.
Tačiau visa paslaptis – papuošalas visada būdavo tas pats. Keisdavosi dėžutės, o jis būdavo visada tas pats. Iškeliaudavo kartu su vyru, lydėdavo jį visur, kad ir kur jis važiuotų, perkraustomas iš vieno lagamino į kitą, o paskui grįždavo atgal. Iškeliaudavo iš moters rankų ir į jas sugrįždavo, lygiai kaip laikrodis sugrįžta į admirolo rankas. Žmonės spėliodavo kas tai – dovana, prašymas atleidimo ar kažkas kita. O tai tebuvo tai, kas saugojo jų meilės ryšį pasaulio labirinte, kuriuo keliavo vyras. Tai buvo lyg laikrodis, skaičiuojantis netaisyklingą, vienintelį laiką – jų meilės laiką. Grįždavo pirma jo, kad moteris žinotų, jog tame, kuris parvyksta, to laiko gija nenutrūko. O kai vyras pagaliau grįždavo, nieko nebereikėdavo sakyti, nieko klausti, nieko žinoti. Ta akimirka, kai jie pasimatydavo, jiems abiems ir vėl būdavo ta pati.“
      (A. Baricco „Aistrų pilys“)

Leave a Reply