Gatvėje telkšojo maža balutė ir džiaugėsi gyvenimu. Ypač prisilinksmindavo, kai kokio automobilio padedama ką nors aptaškydavo.
Baiminosi tik vieno – saulės.
– Ji atneša mirtį visoms baloms, – šiurpdama galvojo.
Pro šalį žingsniavo užsisvajojęs poetas ir nė nepastebėjo, kaip abiem kojom įlipo į balą. Užuot supykęs, poetas susidraugavo su bala.
– Laba diena, – tarė.
– Laba diena, – atsakė bala.
– Kaip tu čia atsiradai? – pasidomėjo poetas.
Užuot atsakiusi, bala visa įsitempė ir atspindėjo dangaus skliautą.
Jie ilgai kalbėjosi apie Didįjį Tėvą, lietų ir balos baimę išvysti saulę.
Geraširdis poetas norėjo nuraminti balą. Ėmė jai pasakoti apie neišmatuojamą jūrą, apie joje nardančias žuvis ir džiūgaujančias bangas.

Taip pat pasakė jai, kad jūra yra visų pasaulio balų tėvynė ir motina, kad ne tik žemė su jūra, bet ir visos balos už savo gyvenimą turi būti
dėkingos saulei.
Poetą ir balą, įsigilinusius į nebylų dialogą, apgaubė vakaro sutemos.
Po kelių dienų poetas grįžo aplankyti savo šlapiosios draugės. Išvydo ją šokančią ore su šiltais saulės spinduliais. Bala paaiškino:
– Tavo dėka aš viską supratau. Kai saulė švelniai mane apglėbė, nieko nebijojau. Leidausi išdžiovinama ir dabar skrendu kartu su laukinėmis antimis prie jūros. Sudie, ir nepamiršk manęs.
 ————
Anglies gabalas jautėsi purvinas, bjaurus, niekam nereikalingas. Jis panoro tapti baltas ir glotnus. Bandė šiam tikslui pasitelkti chemines
medžiagas ir chirurgines operacijas. Nieko iš to neišėjo.
– Tau gali padėti tik ugnis, – jam paaiškino.
Anglies gabalas šoko į ugnį. Tapo visiškai kitoks: šviesus, tviskantis, spinduliu

ojantis, šiltas, keliantis pasigėrėjimą.
– Tu naikini save, – jį įspėjo.
– Užtat skleidžiu šviesą ir šilumą, – atsakė anglies gabalas, pagaliau pasijutęs laimingas.
   (Bruno Ferrero)

Leave a Reply