KAIP VISADA BŪTI KARTU

KAIP VISADA BŪTI KARTU

Prieš daugelį metų uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu – jaunu indėnu.
Kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis visada tuo pačiu metu, jaunasis indėnas šiek tiek pasitraukdavo į šalį, atsigręždavo į saulę ir imdavo
ritmingai judinti kojas bei tyliu balsu dainuoti švelnią ilgesingą dainą.
Šokančio ir dainuojančio indėno vaizdas saulėlydžio fone kėlė misionieriaus nuostabą ir smalsumą. Vieną dieną jis ėmė ir paklausė jaunojo vedlio:
– Ką reiškia šios keistos apeigos, kurias atlieki kas vakarą?
– O, viskas labai paprasta, – paaiškino indėnas. – Tą dainą sukūrėme su žmona. Kai mums tenka kuriam laikui išsiskirti, kiekvienas, kad ir kur
būtų, atsigręžia į saulę prieš pat jos laidą ir dainuodamas šoka. Taip net būdami toli kiekvieną vakarą dainuojame ir šokame drauge.
——
Su kuo šoki tu leidžiantis saulei?
——
IX amžius paliko mums tokią maldą:
„Mano Viešpatie!
Spindi žvaigždės, įsimylėjusieji užmerkia akis.
Visos mylimosios lieka vienos su savo mylimaisiais,
o aš esu viena čia, su tavimi!“
   (Bruno Ferrero)

Leave a Reply