DURYS

DURYS

„Šiandien nuo ankstyvo ryto visus sutiktus sveikinu su pavasariu. Vienus tik prajuokindamas, kitus ne juokais supykdydamas. Pats savęs klausinėdamas, kodėl su pavasariu? Kodėl šiandien? Termometro stulpeliui susitraukus iki minus šešiolikos laipsnių žymos. Kieme čiaudant ir neužsivedant automobiliams. Šalikelėse stūksant jau skandinaviškų uolų luitus primenantiems statiems sniego krantams… <…>

   Tačiau kažkas viduje, kažkoks pernelyg anksti iš šiltų kraštų parplasnojęs paukščiukas, netikėtai suradęs užuovėją mano krūtinės inkile, nerimsta ir nesiliauja trimituoti pavasarį. Neatsikvėpdamas, nedvejodamas, neieškodamas savajai žiniai argumentų.

   „Su pavasariu“, – klykia jis stotelėse stūksančioms, veik aklinai kailiniuose įsimuturiavusioms panelėms…<…> Ir šios, išgirdusios saulėtą pasveikinimą, tuoj pat pagražėja, tuoj pat praskleidžia pūkinius savo atlapų žiedlapius…

  „Su pavasariu“, – šelmiškai ūkteli ledų sangrūdomis užspringusiai upei, ir ši, srovei smarkiau suūžus, vėl stumia tuos nusibodusius žiemos reliktus žemyn, į jūrą…

  „Su pavasariu, su pavasariu“, – čirena visais įmanomais paukščių dialektais, užlėkęs į kietai dar kumštin savo pumpurus sugniaužusį karklą šalikelėje… Ir girdisi – suspurda, sumurkia po pumpurų delnais snūduriuojantys kačiukai, o tolumoj žiū – vienas po kito ima atsiliepti sparnuočių balsai. Gal tai klastinga pūga mėgina juos imituoti? Gal išsiilgusi ausis pati sukuria garsinius miražus, panašiai kaip vandenį ima smėlynuose piešti ištroškusi dykumų klajūnų vaizduotė? O gal tai tokie patys paukščiukai, kaip manasis, atliepia iš kitų praeivių krūtinių? 

  Net ir senutėlis patefonas mano namuos krečia išdaigas, apsvaigintas

pavasario. Matyt, atsitiktinai paukštuko sveikinimą bus nugirdęs, kad taip atkakliai suka nosį nuo varvekliais varvančių J.S.Bacho polifonijų ir tuščias, be jokios plokštelės netikėtai sušnara Marijaus Šnaro balsu: „vaikai bėgs, skubės iš mokyklų ir ančių klegės pilni ežerai“…

  Nežinau, kas skleidžia tuos nemotyvuoto džiaugsmo virpulius. Nesuprantu, kas verčia varvėti sniegą nuo stogų, net spaudžiant drūtam šaltukui. Tik šnabždu sau lyg užkeikimą saulėtai šypsodamas: nepakanka vien laukti pavasario – reikia jam atlapoti duris.“

                    Rimvydas Stankevičius („Respublika“, 2011 02 26)

Leave a Reply