APIE POŽIŪRĮ IR VERTINIMĄ

APIE POŽIŪRĮ IR VERTINIMĄ

Kartą vienas žmogus keliavo per svetimą kraštą. Ilgai keliavo. Pradėjo temti. Laimei, tuo metu priėjo kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės čia buvo svetingi – ne tik suteikė pastogę, bet pavalgydino, pagirdė. Ryte pakirdęs iš miego žmogus jau ruošėsi tęsti kelionę toliau, bet atkreipė dėmesį, kad to kaimo žmonės buvo kažkokie nusiminę.
– Kas yra, kad jūs tokie nusiminę?
– Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai nunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti pabaisą.
Keliauninko būta drąsaus žmogaus. Tad ilgai nedvejodamas jis tarė:
– Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir įveiksiu tą drakoną.
Stvėrė keliauninkas tvirtą kuoką ir patraukė į kaimo laukus. Ir kaip gi jis nustebo, kai laukuose surado ne baisųjį drakoną, o tik neregėto dydžio moliūgą!
„Kvaili kaimiečiai: moliūgą drakonu palaikė“, – nusijuokė sau keliauninkas ir grįžo į kaimą pranešti džiugios žinios.
– Žmonės, – kreipėsi jis į minią, susirinkusią kaimo aikštėje. – Kas jus taip

apkvailino? Jokio drakono nėra! Jūsų laukuose tiesiog riogso neįtikėtino dydžio moliūgas.
Stojo tyla. Po to nepasitenkinimo murmesys nuvilnijo per minią:
– Nepraustaburni, kaip tu drįsti! Tai tu nori pasakyti, kad mes visi klydome, o tu vienas čia toks protingas?! Taip ir sakyk, kad išsigandai pabaisos, tik gėda prisipažinti.
Keliauninkas dar bandė perrėkti įsismarkavusią minią, bet laiku susiprotėjo, kad šis ginčas jam gali liūdnai baigtis. Tik per plauką

keliauninkui pavyko išsisukti nuo kaimo bendruomenės rūstybės ir išnešti sveiką kailį.
—–
Po kurio laiko per tuos pačius kraštus keliavo kitas keliauninkas. Taip jau sutapo, kad saulei leidžiantis jis priėjo tą patį kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės ir jam ne tik suteikė pastogę, bet ir pavalgydino bei pagirdė. Ryte, besiruošdamas keliauti toliau, ir šis keliauninkas negalėjo nepastebėti, kad kaimo žmonės kažkokie nusiminę.
– Kas yra, kad jūs tokie nusiminę?
– Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai nunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti pabaisą.
Keliauninkas nebuvo didelis drąsuolis, bet, kiek pagalvojęs, nusprendė bendruomenei pagelbėti.
– Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir pažiūrėsiu kaip ten yra su tuo drakonu.
Apsiginklavo keliauninkas vėzdu, ir virpančia širdimi patraukė į kaimo laukus. Neilgai trukus pamatė vidury lauko neregėto dydžio moliūgą.
„A, tai štai kas taip išgasdino kaimiečius, – pagalvojo sau, – Na, laikykis!“.

Pripuolė keliauninkas prie moliūgo, ir kad pradės jį talžyti vėzdu – žievės ir sunokusio vaisiaus sulčių purslai tik pasipylė į šalis…
Tik įdienojus sugrįžo žmogus į kaimą. Aikštėje susirinkusi kaimo bendruomenė jau laukė nekantraudama.
Žmogus pasilypėjo ant statinės, kad galėtų geriau visus matyti, ir prakalbo:
– Mielieji, nuo šios dienos galite būti ramūs. Jau rytoj drąsiai eikite į laukus nuimti derliaus. Joks drakonas daugiau nebedrums jūsų ramybės.
Stojo tyla. Po to žmonės vienas per kitą pratrūko dėkingumo šūksniais. Bendruomenės džiaugsmui nebuvo ribų.
Keliauninkas dar kelias dienas paviešėjo svetingoje kaimo bendruomenėje.

O po to, gausiai apdovanotas, kad vos begalėjo panešti, galiausiai iškeliavo savo keliais.
—————-
Nėra nei tiesos, nei melo. Yra tik mūsų požiūriai į drakoną – moliūgą ir vertinimai. Tie vertinimai dažnai (jei ne visuomet) yra skirtingi.
Paprastai laimi ne tas, kuriam jo požiūris atrodo teisingesnis, bet tas, kuris sugeba kito požiūrį priimti kaip tiek pat teisingą kaip ir savajį…
      (Alegorinė istorija – nežinomas autorius)

Leave a Reply