APIE LAUKIMĄ

APIE LAUKIMĄ

gamta, tik gamta mus moko laukimo

ji pati yra neskubri, kantri – leidžia atsigrožėti, atsigėrėti,įsigyventi  ilgos, tylios žiemos – ramybei, apglostyti namams, rakandams, aplankyti obelims ir bitėms

žiemos su rašmenimis ant langų, su vasara kvepiančių 
žolių ryšulėliais ir eglėmis, be gedulo nuojautos

o paskui ateina pavasaris

kiek to pavasario – tik švyst ir pralekia

bet ir čia jo ženklai, nesuskubėk,
perskaityk: nuo pirmojo lapo iki pirmojo žiedo, nuo
primarginto kiaušinėlio iki kvykiančio plačiasnapio
rodos, paskubom, o iš lėto – pasimokydami,
atsipūsdami, atsidusdami pro žolę, pro jazminų krūmą
išeinam į vasarą

įmerkti kojas, panardinti akis į upę,
plūstančią, vibruojančią, nunešančią, – ir nelieka
laiko, tik mes, į kažką įsibuvę, netikėtai pajutę besiilgį 
rudenio, ilgesio trokštą

ruduo mums surašo kitą elementorių, kitas raides ir garsus: dažniausiai

džiaugsmo gaidas sumišusias su graudulio efemerišku
plastėjimu

žiedas

rudenio žiedas kitas, kitoks – 
astrai, jurginai, chrizantemos, kvepiančios neramybe, 
šviesiu liūdesiu

rudenio žiedas kvepia begalybe,

kosmoso begalybe

molio rudumo, rūdos rudumo
rudens ranka liečiasi žemės, žeme žemėtos, jau 
snūduriuojančios, ramybę rypaujančios

neskubrioje, 
kantrioje gamtoje subręsta ir kalba, mokanti išgirsti,
įsiklausyti, įsibūti

kiekvienas garsas, žodžiai,
banguojantis ritmas iš gamtos šaknų

iš pirmapradžių
žodžio šaknų – pasaulio medis

mano

kalba yra mano
gamta

ar mudu jau susikalbam?

           (Erika Drungytė)

Leave a Reply