PAVASARINIAI  SKERSVĖJAI

PAVASARINIAI SKERSVĖJAI

Kiekvieną pavasarį, saulutei linksmiau suklegus, sniegams pasitraukus, ateina didžiojo kambarių vėdinimo diena, kai, nepaisant skersvėjų, namuose atlapojami visi langai, atlupamas ir atidaromas visai žiemai sandariai lipniomis juostelėmis užklijuotas balkonas…

   Ir gera tuomet justi gaivų vėjūkštį, vaikantį po kambarius priplėkusią žiemišką nuotaiką, taip brangiai kitados pirktą ir jau panaudotą šilumą, ilgainiui virtusią tiesiog sunkiu oru, atokesniuose namų kampučiuose lizdus susisukusia tamsa, kupina baimės, nerimo ir slogios žudančios vienatvės… Ir gera tuomet uosti po namus srovenant naujos žalios gyvybės prisodrintą orą, tvinksintį dar neišgiedotomis paukščių giesmėmis, dar neišsidūkusiais saulės zuikučiais, dar neišglamonėta, neišbučiuota meile…

   Tikiu, kad drauge su peržiem iškvėpuotu, sprangiu ir troškiu tapusiu oru šią dieną iš namų išvaromos ir liūdnos visu tamsiuoju, šaltuoju metų periodu čia užgyventos mintys, nuovargio atodūsiai, ore ištirpę, mažutėlėmis nuosėdomis ant baldų ir sienų nugulę pykčio keiksmai, jau nebegirdimos, nebematomos, tačiau dar aštrios ir žeidžiančios čia kadais dužusio verksmo ir barnių šukės…

   Atsilapoja ir sielos langai…

Staiga suvokiame, kaip labai per ilgą tamsos ir speigo laikotarpį įgriso visa, kas tamsu, niūru ir prislopinta, kaip pavargome nuo to, kas lieka šešėlyje, kas tariama pašnibždomis, puse lūpų, kaip labai nebetveriame savo kailyje, nebegalėdami ilgėliau taupyti nei jausmo, nei balso, nei širdies dūžių… Pavargome tūnoti pasislėpę, pavargome kantriai ir stropiai krauti savo gyvybės pumpurą, saugodami jį nuo įsiutusių pūgų ir kaulėtų speigo pirštų… Regis, pavargome net nuo pačios tylos, nuo pačios ramybės, kurios peržiem kasdien prašėme  savo maldose…

   Šiandien – didžiųjų skersvėjų dieną – norisi perdažyti savuosius namus, savąjį peizažą už lango, savąją sielą džiaugsmą rėkte skelbiančiomis spalvomis, pagarsinti paukščių giesmes iki aukščiausios padalos, paleisti pavasario upelius tekėti savo paties venomis, saulės zuikučius apgyvendinti savo paties vyzdžiuose…

   Nepalikti nė akimirkos, nė lašo, nė skiemens pernykštės sunkios tylos, kol ims žydėti ir nokti šviežia – palengva it saldus nektaras surenkama iš begarsių šypsenų vien lūpų kampučiais, iš vaiko miego, nuvarvėjusio pagalvės krašteliu, iš jautrios žvakės liepsnelės, žuvies šešėliuoto buvimo po upės akmeniu, iš daugtaškio knygoje, alpaus nuovargio po meilės nakties ir romaus atokvėpio po ištarto žodžio „amen“…

   Ji ir bus pagrindinis ateinančių metų derlius – gera, mažorinė tyla, kurios turės pakakti pramisti visą būsimą uždarų langų sezoną. Iki pat kitos didžiųjų skersvėjų dienos.

      (Rimvydas Stankevičius, 2011 04 09)

Leave a Reply